„Karas Ukrainoje tikrai pakeitė lietuvių šeimas. Vienas – susilpnino, kitas – pavertė uždaresnėmis, trečias – privertė atsiriboti nuo visko kas yra rusiška. Būtent taip nutiko mūsų šeimoje“, – pasakojo Mindaugas.
Atsiribojimas nuo „visko kas yra rusiška“ reiškia, kad vyras nebebendrauja su savo motina, o jei ir pasikalba, tai tik lietuviškai. Taip pat elgiasi jo žmona ir dukros.
„Mama nuolat žiūrėdavo rusiškas televizijos programas. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, ji pradėjo nuolat stebėti rusų propagandą. Kai tėvas padarė pastabą, šeimoje kilo konfliktas, kuris priėjo iki skyrybų. Viskas baigėsi tuo, kad tėvas parodė kokie finansiniai nemalonumai jos laukia, jei išsiskirs, tai ji ir nurimo“, – pasakojo Mindaugas.
Šią istoriją vyras papasakojo antradienio rytą, kai savo „Facebook“ draugų paklausiau, ar karas Ukrainoje ir Kremliaus propaganda pakeitė jų santykius su artimaisiais. Maždaug per pusvalandį man parašė dvylika žmonių, kurių šeimų pamatus sudrebino prorusiškų teroristų artilerijos atgarsiai. Jų istorijos yra bevardės, atspindi mūsų šalies realybę, todėl kai kuriuos vardus ir nesvarbias detales pakeičiau - pašnekovai bijojo, kad šeimose gali kilti dar gilesni konfliktai.
Panašų reiškinį galėjome stebėti, kai Lietuvoje vyko vadinamoji Garliavos istorija, kuri į dvi stovyklas padalino giminaičius ir buvusius draugus. Arba kai turėjome apsispręsti dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Net eiliniai parlamento rinkimai gali supjudyti labai artimus žmones.
Tačiau Rusijos karas prieš Ukrainą ir agresyvūs informaciniai išpuoliai yra žymiai didesnė grėsmė mūsų visuomenei. Visų pirma todėl, kad ginkluotas konfliktas artimoje valstybėje yra emociškai stipresnis įvykis, abejingais nelieka net apolitiški žmonės. Be to, pagrindinis Kremliaus ginklas, kuris dabar tikrina mūsų šeimų tvirtumą, yra rusiškos televizijos, o jų auditorija Lietuvoje yra gerokai didesnė nei besidominčių Garliavos skandalu.
Ekspertai sako, kad karas Ukrainoje išties gali išskirti lietuvių šeimas. Tačiau psichologai teigia, kad yra būdų, kaip išspręsti šią sudėtingą problemą.
Išsižadėjo dukros ir anūkės
Klaipėdietė Karolina šiuo metu gyvena Rusijoje ir nesiruošia grįžti į savo gimtąjį miestą. Sako, kad neturi pas ką. Nors uostamiestyje gyvena jos 55 metų motina, tačiau ji išsižadėjo savo dukros ir mažametės anūkės.
Prieš kelerius metus Karolina ištekėjo už maskviečio ir paliko Lietuvą, nes vyras Rytuose turėjo leidybos verslą. Anksčiau dėl to problemų šeimoje nekildavo, tačiau viską pakeitė Rusijos sukeltas karas Ukrainoje.
Karolina teigia, kad nėra nusistačiusi prorusiškai ir politika nesidomi, tačiau motina esą tapo labai rusofobiška: nekenčia žento ir anūkės, kuri turi rusiško kraujo.
Į gimtuosius namus nenori grįžti ir Visagine užaugusi Viktorija. Nors moters tėvas dalyvavo Sausio 13-osios nakties įvykiuose, kovojo už Lietuvos laisvę, tačiau pastaruoju metu kalba, kad mūsų šalis esą istoriškai neturi teisės egzistuoti. Apie tai pasakojo vienoje Rusijos propagandinėje laidoje.
„Mano tėvai labai mėgsta rusišką kultūrą, ištisą dieną namuose visu garsu rėkia rusų televizijos, tėvas nuolat skaito kažkokius propagandinius portalus. Jie tiki, kad Rusija galėtų nušluoti visą Europą, jei tik panorėtų, o prezidentė Dalia Grybauskaitė dirba Amerikai. Stengiuosi pas juos lankytis kuo rečiau“, – pasakojo Vilniuje dabar gyvenati Viktorija.
Renatos tėvai gyvena netoli Baltarusijos pasienio, o ten absoliuti dauguma gyventojų gali matyti tik Rusijos televizijas. Moteris taip pat nebenori lankytis pas savo tėvus ir patėvį, nes jie palaiko Kremliaus režimą.
„Santykių nebeliko. Jie neturi argumentų, bet puola paklaikusiomis akimis. Aiškina, kad neseniai lankėsi Kaliningrade, o ten esą klesti žemės ūkis, žmonės gyvena gerai ir į pensiją išeina sulaukę 55 metų. Aš jiems tapau prieše, vadina mane Amerikos padlaiže“, – apgailestavo Renata.
Vakarų Lietuvoje gyvenantis Andrius pasakojo, kad jo sesers vyras visuomet buvo provakarietiškas ir niekada nepalaikė Vladimiro Putino režimo. Tačiau prasidėjus karui Ukrainoje, portale „YouTube“ jis rado kažkokią rusišką propagandinę laidą ir įtikėjo, kad Maidano įvykius amerikiečiai organizavo penkiolika metų.
„Nenoriu su juo pyktis, šeima yra daug svarbiau, todėl kai pokalbis pasisuka ta linkme, iškarto nutraukiu diskusiją“, – kalbėjo Andrius.
Tokių istorijų daug. Skaitytojai pasakojo apie į Angliją emigravusius giminaičius, kurie į Lietuvą grįžtų tik tada, jei „ateitų Putinas“. Pasakojo apie mūsų teisėsaugoje dirbantį pareigūną, kuris išdidžiai pareiškė, kad savo televizijos anteną atsuko į Kaliningrado pusę. Pasakojo apie artimą šeimos draugę, kuri sugadino šventinę vakarienę, išpylusi tiradą naujienų iš Kremliaus propagandinių televizijų.
Kodėl mūsų visuomenėje prasidėjo toks dramatiškas ir sudėtingas procesas?
Taikinys – žemiausia visuomenės klasė
Kremliaus propagandos tikslas nėra suardyti mūsų šeimas, tačiau taip nutiko todėl, kad gyvename demokratiją puoselėjančioje ir ginančioje valstybėje. Tai sako filosofas Gintautas Mažeikis, kuris yra vienas geriausių propagandos ekspertų Lietuvoje.
„Visų šalių propagandos tikslas yra sukurti sau palankius žmonės, vadinamuosius ideologijos subjektus, todėl ir Kremlius siekia padaryti taip, kad patikėtų visa šeima“, – sako mokslininkas.
Pagrindinė priežastis, kodėl karas Ukrainoje drasko artimųjų ryšius: mūsų šalies informacinėje erdvėje veikia daug skirtingų institucijų ir ideologijų, kurios siekia savų tikslų. Mūsų demokratija sukonstruota taip, kad leidžia sklisti ir vakarietiškoms, ir Kremliaus idėjoms.
Todėl vyksta žmonių supriešinimas.
Lietuvos visuomenės vyresnioji karta žymiai geriau supranta rusų kalbą nei jauni žmonės, todėl tampa Kremliaus protų inžinierių tiksline auditorija. Pagrindiniu jų informacijos šaltiniu dažniausiai tampa Lietuvoje retransliuojamos rusiškos televizijos, kurios yra aštriai nugaląstas Maskvos propagandos ginklas.
Jaunesni lietuviai menkai supranta rusų kalbą, todėl protų inžinieriai negali sukelti emocijų, kurių reikia norint užvaldyti žmogaus širdį.
„Pirminė Kremliaus propagandos poveikio grupė yra piliečiai, kuriuos kamuoja nostalgija sovietmečiui. Dažniausiai tai yra apie 40-55 metų žmonės, kurie priklauso žemiausiai Lietuvos visuomenės klasei: gauna mažiausias pajamas, yra menkiau išsilavinę, nemoka naudotis internetu ir nesupranta anglų kalbos, todėl jų informacijos šaltinių spektras yra labai siauras“, – aiškino mokslininkas.
Svarbu yra ir tai, kad Lietuvos visuomenė vis dar smarkiai pasitiki žiniasklaida – žmonės galvoja, kad žurnalistai patys savaime yra informacijos šaltiniai ir visuomet skelbia tik neginčijamą tiesą.
„Dažnai žiniasklaidos vartotojai nesupranta, kad vienas ar kitas reportažas yra tik žurnalisto išverstas propagandinis pranešimas, o ne pirminio šaltinio informacija. Tokiu būdu Kremliaus propagandos paveiktoji grupė didėja ir apima jau ne tik tuos, kurie gerai supranta rusų kalbą“, – kalbėjo G.Mažeikis.
Siūlo blokuoti informacines laidas
Net skaičiai rodo, kad pagrindiniu propagandos šaltiniu Lietuvoje yra Rusijos televizijos. Paskaičiuota, kad rusiškų laidų, serialų, filmų auditoriją Lietuvoje sudaro apie 406 tūkst. gyventojų. Tai toks didelis skaičius, kad vien tų žmonių balsų užtektų, kad politinė partija taptų absoliučia parlamento rinkimų nugalėtoja.
Išeitų, kad blokavus Rusijos televizijas būtų nukirsta daugiausiai propagandos išspjaunanti slibino galva.
„Geriausiai būtų tai, kad žmonės taptų kritiški ir gebėtų patys įvertinti informacinius pranešimus. Tačiau tai yra utopija. Lietuvoje taip nebus artimiausiu. Mūsų švietimo sistema, viešos diskusijos nėra taip organizuotos, kad kurtų kritiškai mąstančius žmones“, – apgailestavo filosofas.
Ekspertas sako, kad vienas iš sprendimų – blokuoti tik informacines rusiškas programas, o ne visą kanalą.
„Labai nenoriu remtis autoritarinės Baltarusijos pavyzdžiu, bet jie pritaikė technologiniu požiūriu įdomią praktiką. Kai per Rusijos televizijas rodoma kokia nors antilukašenkiška laida, tai jie blokuoja ne visą kanalą, bet būtent tą laidą. Tuo metu transliuodavo savo pasakojimus apie istoriją, kultūrą, ideologiją ar kitus įsivaizduojamus ir nuobodžius dalykus“, – pasakojo G.Mažeikis.
Jis mano, kad viso kanalo blokavimas yra teisiškai sudėtingas dalykas ir mes turėtume į tai atsižvelgti.
„Teisiniai dalykai visgi yra svarbesni nei rusiško kanalo užblokavimas. Mes puoselėjimas ir giname tam tikras demokratines vertybes. Savo vertybių žlugdymas dėl to, kad būtų sukurta cenzūra, nors ji ir pagrįsta, kažin ar yra pateisinama priemonė“, – sakė filosofas.
Išeitis – būti išmintingiems
Dramos šeimose, kurias sukėlė Rusijos agresija prieš Ukrainą, turi tą patį algoritmą kaip ir ginčai dėl religijos, tautybės ar gyvenimo būdo. Psichologas Andrius Kaluginas, kuris analizuoja ir narplioja šeimų santykius, sako, kad tokie konfliktai tikrai gali tapti skyrybų priežastimi.
„Yra skirtumas tarp jaunų ir brandžių porų. Jauniems žmonėms svarbiau yra meilė, aistra, kelionės, nuotykiai, seksas. Brandiems žmonėms svarbiais tampa ir dvasiniai, ideologiniai dalykai“, – aiškino psichologas.
Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl karas Ukrainoje tampa šeimų nesantaikos priežastimi.
Specialistas sako, kad panašūs konfliktai gali kilti šeimose, jeigu vienas narys pakeičia religiją, politines pažiūras arba susirandą tokį užsiėmimą, kuris yra nepriimtinas antrajai pusei. Tarkime, iš kataliko virsta stačiatikiu arba laisvalaikiu pradeda medžioti. „Tai nereiškia, kad šeima yra netvirta arba nebrandi. Priešingai – tai rodo, kad svarbūs tampa ir dvasiniai dalykai, ne tik seksas ir meilė“, – sakė psichologas A.Kaluginas.
Ar tokiose situacijose įmanoma rasti sprendimo būdą?
„Mano praktika rodo, kad logiškais argumentais tokių konfliktų išspręsti neįmanoma. Negalima žmogui bandyti įpiršti savo nuomonę ar bandyti jį atversti į kitą pusę. Tai gali tik pagilinti konfliktą.
Norint išspręsti problemą reikia būti išmintingiems ir suprasti, kad šeimos gerovė yra svarbiau nei politika. Jei vienas šeimos narys palaiko Putiną, o kitas Ameriką, tai vienintelis būdas išvengti sudėtingų pasekmių yra neliesti šitų temų ir nebandyti vienas kito perauklėti.
Aišku, jeigu žmogui politinės peripetijos yra svarbiau nei šeimos gerovė, tai jo reiktų tik pagailėti“, – kalbėjo A.Kaluginas.
Barnių priežastys gilesnės
Konfliktai dėl politikos ir ideologijos šeimose kyla, nes žmonės dažnai negali susitaikyti su antrosios pusės skirtumais. Todėl nejausdami ribų vienas kitam ant akių bando uždėti savo akinius. Tai sako šeimų ir porų santykius nagrinėjanti psichologė Karolina Bajoriūnienė.
„Įsivaizduojame, kad partneris yra lyg antra ar trečia koja, todėl pykstama, kad jis turi kitokią nuomonę. Mes kartais tiek susigyvename vienas su kitu, kad nebejaučiame ribų ir bandome pertempti partnerį į savo pusę lyg priešininką virvės tempimo varžybose“, - kalbėjo psichologė.
Specialistė sako, kad dėl įvykių Ukrainoje konfliktuojančios šeimos nariai pirmiausiai turi pajausti ribas – kada baigiasi diskusija ir prasideda nuomonės primetimas.
„Kartais mes konfliktuojame tik tam, kad konfliktuojame. Turėtume pagalvoti, kodėl mes pykstamės dėl dalykų, kuriems negalime daryti įtakos ir kurie niekaip nelemia mūsų šeimos santykių. Ar žmogus tikrai pykstasi su savo partneriu dėl Ukrainos, Rusijos, Amerikos ar kitos šalies? O gal konfliktą bando sukelti dėl kitokių, gilesnių dalykų?
Jeigu jaučiame, kad tokios diskusijos veda prie rimto barnio šeimoje, tai reiktų sustoti ir pagalvoti, kodėl mes tai darome ir kokia viso to priežastis“, - aiškino psichologė K.Bajoriūnienė.
Propagandos ekspertas G.Mažeikis pasiūlė dar vieną būdą, kaip susiskaldžiusioje šeimose diskutuoti apie įvykius Ukrainoje ir pabandyti išvengti liūdnų pasekmių.
Ragina diskutuoti apie šaltinius
Mokslininkas G.Mažeikis sako, kad norint rasti problemos sprendimą yra būtina suvokti pačią propagandos principą – vienas iš jos tikslų yra naikinti informacijos įvairovę. Tarkime, Kremliaus protų inžinieriai siekia, kad jų auditorija girdėtų tik ideologiškai „teisingą“ informaciją.
„Ką reiškia atsispirti propagandai? Tai reiškia, kad mes užtikriname girdėjimo įvairovę. Tai reiškia, kad mes girdime skirtingai kalbančius balsus ir gebame juos suprasti“, – aiškino filosofas.
Jis siūlo kitaip pakreipti šeimoje vykstančias diskusijas apie karą Ukrainoje ir Rusijos agresiją.
„Pavyzdžiui, vietoje to, kad bandytume vienas kitam įrodyti kas numušė Malaizijos lėktuvą, galėtume vienas kito paklausti, kokiais šaltiniais remiamės. Šeimoje svarstyti kas yra šitos katastrofos kaltininkas yra tuštybė, rietenų pagrindas. Vietoje to, reiktų susėsti ir kartu išsiaiškinti kokie yra informacijos šaltiniai, kiek jie patikimi, kodėl mes remiamės jais, bet netikime kitais“, – siūlė mokslininkas.
G.Mažeikis pabrėžė – jei diskutuodami šeimoje ar visuomenėje daugiau dėmesio skirsime informacijos kilmės, o ne kaltės klausimui, tai konfliktų kils daug mažiau.
* * *
Jeigu Jūsų šeimos istorija panaši – pasidalinkite ja su mūsų skaitytojais. Savo istorijas rašykite el. pašto adresu bendraukime@lrytas.lt
