Tačiau taip pat akivaizdu, kad šalyje su švietimo sistema anaiptol ne viskas gerai. Nors statistika tvirtina, kad Lietuva yra viena iš pirmaujančių Europoje šalių pagal įgijusių vidurinį ir aukštajį išsilavinimą, tačiau išsilavinimo kokybė kelia daug klausimų.
Kokybiškas švietimas visame pasaulyje suvokiamas kaip visuomenės gerovės kūrimo pagrindas. Švietimo sistemos evoliucija yra būtina ir neišvengiama dėl ekonominių ir socialinių pokyčių, tačiau Lietuvoje vietoj saikingų ir apgalvotų žingsnių link kokybiško švietimo, yra imamasi jos revoliucijos, kuri netik neišsprendžia esminių problemų, tačiau sukuria ir naujų.
Šešioliktosios Vyriausybės 2012-2016 metų programoje švietimo kokybės gerinimas pateikiamas kaip vienas iš veiklos prioritetų, tačiau atsakingų institucijų ryžto stoka ir vieningo sutarimo tarp jų nebuvimas stabdo reformas ir nepaverčia švietimo sistemos efektyvesne.
Mokamas nemokamas mokslas
Jau nuo rugpjūčio pradžios praktiškai visos žiniasklaidos skaičiuoja, kiek kainuoja uniformos, sąsiuviniai, kuprinės ir kitos mokslo metams būtinos mokymo priemonės. Skaičiai svyruoja nuo kelių šimtų iki daugiau nei tūkstančio litų, tačiau skaičiuodami visi dažnai pamiršta 41 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnį, skelbiantį, jog „mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas”.
Kiek šeimų, gali sau leisti skirti šimtus litų išleisti vaiką į mokyklą, jei maždaug trečdalis gyventojų gauną minimalią mėnesinę algą? O jei šeimoje yra ne vienas ir ne du vaikai?
Taip, valstybė padeda tokioms šeimoms: skiria 156 litų vienkartinę pašalpą. Ar už tokią sumą galima suruošti pirmokėlį į mokyklą? Nupirkti kuprinę, sąsiuvinius, pieštuką, liniuotę, aplankus ir visa kita? Jau nekalbant apie batus ar mokyklinę uniformą ar kiekvienam moksleiviui būtinus pratybų sąsiuvinius, kurių kaina siekia virš 100 litų. O kiek yra šeimų – nebijokime to atvirai pripažinti – kuriose ta gauta pašalpa panaudojama ne pagal paskirtį?
Tokios švietimo sistemos rezultatus jau matome: šiemet, kaip niekada anksčiau girdėjome ypač daug susirūpinimo žodžių dėl vis prastėjančio moksleivių žinių lygio, vis dažniau pasigirsta abejonių, ar Lietuvos valstybės pasirinkta švietimo politikos kryptis neinvestuoti į mokinį yra teisinga.
Šias mano abejones patvirtina skaičiai. Europos Sąjungos statistikos biuro “Eurostat” duomenimis, pagal išlaidas vienam mokiniui per metus (apie 4000 eurų) Lietuva ES yra ketvirta nuo galo, nuo ES vidurkio atsilieka apie 60 procentų, o nuo Skandinavijos valstybių – beveik du kartus. Pagal švietimui skiriamą bendrojo vidaus produkto dalį taip pat esame ne tarp ES pirmaujančių valstybių, dar blogiau yra tai, kad ta dalis beveik nekinta.
Švietimui būtina sisteminė pertvarka
Jei norime pažangos ir mums rūpi Lietuvos ateitis, situaciją turime keisti iš esmės. Pradėti galėtume nuo Konstitucijoje įtvirtinto nemokamo mokslo principo įgyvendinimo: kiekviena mokykla turėtų garantuoti, kad atėjęs į mokyklą moksleivis gaus ne tik vadovėlius, bet ir pratybų sąsiuvinius. O tie, kam labiausiai reikia – ir paprastus sąsiuvinius bei rašymo priemones.
Pirmiausia, tai sutaupytų laiko ir lėšų moksleivių tėvams, nes jiems nereikėtų blaškytis po knygynus išekant reikiamų mokymo priemonių. Antra, tai neabejotinai atpigintų pačias mokymo priemones, nes perkant jas urmu tiesiai iš leidyklų, kaina tikrai būtų gerokai mažesnė. Pagaliau, tai suvienodintų mokymo programą, nes kartais atrodo keista, kai skirtingose mokyklose tam pačiam dalykui mokytis naudojami 3 ar net 5 skirtingi pratybų sąsiuviniai.
Neformalus ugdymas - neįveikiama užduotis
Kitas žingsnis, apie tai kalbame metų metus, – tai neformalusis arba vadinamasis popamokinis ugdymas, kuriam kitose Europos Sąjungos valstybėse skiriamas ypatingas dėmesys. Lisabonos strategijoje, kurią Lietuva yra įsipareigojusi įgyvendinti, įtvirtinta nuostata, kad neformalusis ugdymas yra viena iš pagrindinių priemonių siekiant pažangos mokslo srityje, tačiau ir pagal šį rodiklį Lietuva - ES valstybių sąrašo pabaigoje.
Siūlymas diegti neformaliojo ugdymo krepšelį visoje Lietuvoje, o ne tik keliose savivaldybėse buvo įrašytas į Vyriausybės 2014 metų prioritetinių darbų sąrašą, tačiau, panašu, ten taip ir liks. Priežastis, kaip visada, ta pati – nėra pinigų.
Tačiau ar kas bandė suskaičiuoti, kiek pinigų valstybė išleidžia dėl neigiamų mažo moksleivių užimtumo pasekmių? Kiek kainuoja paauglių nusikalstamumas, blogėjanti jų fizinė būklė, pagaliau, kaip įvertinsime jų negautas žinias, kurios nebus panaudotos Lietuvos ateičiai kurti?
Pastaruoju metu sudėtingos geopolitinės situacijos akivaizdoje daug kalbėjome apie Lietuvos saugumą, politinės partijos pasirašė susitarimus dėl išlaidų gynybai, o Seimas ir Vyriausybė sugebėjo biudžete rasti papildomus 130 mln. litų krašto apsaugai finansuoti. Galbūt tai padarys mus saugesniais.
Tačiau jei galvojame apie ilgalaikį Lietuvos saugumą ir valstybės ateitį, tai turime suprasti, kad nauji tankai ar lėktuvai to saugumo neužtikrins. Jį gali garantuoti tik išsilavinę ir kuriantys Lietuvos piliečiai.
Rolandas Paksas yra Europos Parlamento narys
