„Tai - pats pavojingiausias karas, kuriame man teko dalyvauti. Kitur nebuvo tokio chaoso ir taip greitai nesikeitė situacija“, – sakė Algirdas, kuris dirba tarptautinėje naujienų agentūroje ir nuo 1989 metų regėjo mūšius Kalnų Karabache, Čečėnijoje, Bosnijoje, Pietų Osetijoje, Abchazijoje, Irake.
Į Ukrainą atvyko dar tada, kai Maidane buvo statomos pirmosios palapinės, ir nuo to laiko buvo svarbiausių įvykių centre. Stebėjo Krymo okupaciją, fiksavo Slovjansko šturmą, protestus ir susirėmimus Luhanske, Donecke, Charkove, Malaizijos lėktuvo aukų išgabenimą.
Žurnalisto vardas yra pakeistas, nes artimiausiu metu jis vėl vyks į karo zoną, kurioje reporteriai tapo ne tik teroristų snaiperių taikiniais, bet ir svarbiais informacinio karo įrankiais. Šiame kare propagandos ir socialinių tinklų reikšmė smarkiai išaugo, nes tikroji žurnalistika stringa kažkur tarp barikadų ir blokuojamųjų postų.
Algirdas sako, kad pasikeitė ir pats karas – vienas snaiperis gali sustabdyti didelę kariuomenės grupę, o vietinis senolis su dviračiu ir mobiliuoju telefonu gali sunaikinti visą rusų šarvuočių koloną.
Propaganda – iš abiejų pusių
„Jeigu nori suprasti, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje, turi vienu metu žiūrėti ukrainietišką ir rusišką televiziją. Jei turi patirties, gal po poros valandų suprasi“, – juokavo pašnekovas. Jis norėjo pasakyti, kad teisingai suprasti įvykius yra nepaprastai sudėtingas uždavinys net dalyviams.
Kare dėl Ukrainos objektyvios žurnalistikos liko nedaug, o propagandą ir psichologines operacijas noriai naudoja abi kariaujančios pusės. Pasaulis suprato, kad svarbiau nei karinės pergalės yra visuomenės nuomonė ir palaikymas, todėl stengiasi kontroliuoti žinias.
Prorusiški teroristai į savo teritoriją įsileidžia tik tuos žurnalistus, kurie turi Rusijos, Baltarusijos, Nikaragvos pasus arba Luhansko gyventojo pažymą su specialiu antspaudu.
Ukrainiečių daliniuose priešingai – neįsileidžia žurnalistų iš Rusijos ir prorusiškų valstybių, o kiekvienas reporteris turi gauti Ukrainos saugumo tarnybos leidimą. Blokpostuose stovintys kareiviai turi sąrašus žurnalistų, kuriems saugumiečiai leidžia dirbti karo zonoje. Kad gautum tokį leidimą, turi būti lojalus Ukrainai.
„Net Čečėnijos kovotojai į savo teritoriją įsileisdavo rusų žurnalistus! O dabar tu arba tampi lojalus vienai pusei ir pranešinėji tai, ką tau duoda ir parodo, arba tu nepateksi į mūšių vietas ir negausi informacijos“, – pasakoja žurnalistas.
Jis juokauja, kad lengviausiai dirbti buvo Kryme, kurį okupavo vadinamieji „žalieji žmogeliukai“ - naujo pavyzdžio Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos. Esą diversantai buvo mandagūs, su žurnalistais elgdavosi pagarbiai, jei reikėdavo net pasitraukdavo iš kadro arba pozuodavo fotografams.
Mūšiuose nedalyvauja
Patyrę Vakarų reporteriai juokauja, kad šiame kare žurnalistika yra uždaryta kažkur Kramatorsko ir Donecko kareivinėse. Pirmajame mieste yra įsikūrę reporteriai, kurie palaiko Ukrainą ir dirba su kariuomene, o kitame – rusiškų žiniasklaidos priemonių darbuotojai.
„Kareiviai arba teroristai surenka žurnalistus į autobusą, nuveža į mūšių vietas, parodo rezultatus ir patys papasakoja, kas įvyko. Žurnalistas pats nemato įvykių, o gauna jau sukramtytą informaciją. Paskui apie tai praneša pasauliui“, – pasakoja Algirdas.
Pateikti daugiau ar mažiau objektyvias žinias gali tik tokios galingos naujienų agentūros kaip amerikiečių AP arba britų „Reuters“. Šios žiniasklaidos priemonės į teroristų teritoriją pasiunčia savo žurnalistų iš Rusijos, o į Ukrainos kariuomenės kontroliuojamas vietas – iš Vakarų.
Tikrina net ir „Facebook“ paskyrą
Į karo zoną bandantys patekti žurnalistai yra taip kruopščiai tikrinami, nes kareiviai ir teroristai peržiūri net socialinių tinklų įrašus.
„Per patikrinimus prie blokpostų jie perskaito žinutes telefone, žiūri, kam skambinai, kokius kontaktus turi. Peržiūri „Facebook“ ir „Twitter“ įrašus, nuotraukas, tavo draugus ir komentarus apie karą“, – kalbėjo Algirdas. Jeigu žurnalistas sukelia įtarimų, į karo zoną jis nepatenka.
„Anksčiau karuose tokių dalykų nebuvo, tai naujas reiškinys. Nesvarbu, kokios valstybės žurnalistas, bet jis vis tiek galėdavo daugiau ar mažiau laisvai dirbti“, – sakė reporteris.
Patyrę žurnalistai stengiasi apeiti patikrinimų vietas ir patys bando patekti į karo zoną. Pavyzdžiui, nusisamdo vietinius gyventojus, kurie žino aplinkinius kelius į miestus ir gali įvežti pro blokpostus.
„Kartais važiuoti į miestą per miško takelius ir daryti 70 kilometrų apylanką yra daug greičiau, nei važiuoti pro šalia esantį postą“, – sakė Algirdas.
Kartu tai yra pavojingiausias būdas rinkti informaciją – šiame kare žurnalisto skiriamieji ženklai yra beverčiai, reporterius skabo snaiperiai, artilerija ir valdžios paragavę žemiausio visuomenės sluoksnio veikėjai su automatais.
Rusijos propaganda pralaimi
Šiuo metu informacinį karą laimi Ukrainos kariuomenė – juos remia beveik visas pasaulis, o sulaikytų rusų desantininkų išpažintys sudavė rimtą smūgį Kremliaus propagandai pačioje Rusijoje.
„Rusų propaganda grindžiama tuo, kad Ukrainoje neva vyksta pilietinis karas, ten žmonės kovoja dėl idėjų, nori kitokios valstybės ir panašiai. Putinas visuomet aktyviai neigė, kad ten yra rusų kareivių.
Kai ukrainiečiai sulaikė tuos desantininkus, pačioje Rusijos visuomenėje atsirado abejojančių. Motinos pradėjo ieškoti savo vaikų, tėvai sunerimę, jau pradeda reikštis nepasitenkinimas. Putinui tai yra labai nenaudinga, nes tai gali įžiebti Maidaną Raudonojoje aikštėje“, – kalbėjo žurnalistas.
Tokį pralaimėjimą informaciniame kare Rusija patyrė todėl, kad į Ukrainą dažniausiai siunčiami jauni, nepatyrę šauktiniai, kurie neturi patirties mūšiuose.
„Kai prasideda rimtas apšaudymas, jie pradeda blaškytis, nežino, kaip reikia elgtis, ir patenka į ukrainiečių rankas. Ukrainiečiai jau yra užgrūdinti ir daug geriau kariauja nei rusai“, – sakė pašnekovas.
Kaukazo karuose dalyvavę veteranai rusai į Donecką ar Luhanską važiuoja ne kaip Rusijos kariai, bet savanoriai ir samdiniai. Jie nepriklauso tikriesiems kariuomenės daliniams, o užima vadovaujančias pareigas tarp prorusiškų teroristų.
Nėra fronto linijos
Karo korespondentui iš Lietuvos tai yra pats pavojingiausias karas, kuriame jam yra tekę dirbti. Rytų Ukrainoje sunku nubrėžti fronto liniją, smarkiai išaugo snaiperių ir artilerijos taikytojų reikšmė.
„Čečėnijoje karas vyko maždaug 100 kilometrų plote. Buvo bombarduojamas Groznas ir keli kaimai. Ten aiškiai žinojai karo zonos ribas. Ir į žurnalistus niekas nešaudė.
Ukrainoje yra visiškas chaosas. Nėra fronto linijos, teritorija eina iš rankų į rankas, viskas labai greitai keičiasi. Dieną tu pravažiuoji ukrainiečių postą, o vakare ten jau stovi separatistai“, – pasakojo Algirdas.
Pavyzdžiui, Slovjanską šiuo metu kontroliuoja Ukrainos vidaus reikalų ministerijos daliniai, sudaryti iš milicijos pareigūnų, tačiau naktimis ten siaučia ir nedidelės prorusiškų teroristų grupuotės.
Artileriją nukreipia vietiniai
Abi kariaujančios pusės vengia artimų mūšių, o priešų pozicijas apšaudo artilerija. Šaudoma ne tik į strategiškai svarbius objektus, todėl likti gyviems padėdavusios taisyklės šiame kare negalioja.
„Ukrainos kariuomenė dabar stovi prie Donecko, bet neina į miestą. Ten dabar yra apie 10 tūkst. separatistų, kurie per tuos mėnesius gerai įsitvirtino. Galima tik įsivaizduoti, kas dėtųsi, jei ukrainiečiai įsiveltų į gatvių mūšius. Todėl jie laukia žiemos ir bombarduoja miestus“, – kalbėjo žurnalistas.
Susiklostė keista situacija – pasinaudoti mobiliuoju telefonu karo zonoje yra labai pavojinga. Kodėl? Nes prorusiški teroristai ir jų snaiperiai šaudo į tokius žmones – bijo, kad jie gali būti kariuomenės žvalgai.
„Kaip ukrainiečiai sunaikino tas rusų tankų kolonas? Pravažiuoja pro šalį koks vietinis senukas su dviračiu ir mobiliuoju telefonu ir praneša ukrainiečiams, kur yra šarvuočiai. Kariškiai per GPS labai tiksliai nustato koordinates ir subombarduoja tą vietą“, - aiškino lietuvis.
Karo zonose dirbantis žurnalistas sakė, kad mūsų valstybė turėtų į tai atsižvelgti formuodama gynybos politiką: „Šarvuotoji technika šiuolaikiniame kare yra bevertė, tai karstai. Gerai įsitvirtinęs snaiperis arba žmogus su mobiliuoju telefonu yra daug pavojingesnis už tanką. Apie tai turi pagalvoti ir mūsų kariuomenės vadai, kurie dabar ruošiasi pirkti šarvuočių už milijardą litų“.
