Italę stebina, kad Lietuvos vaikams Rugsėjo 1-oji yra šventė

Į sostinės Antakalnio rajoną iš Veronos (Italija) persikėlusi italė Cristiana Barbierato lygiai prieš 11 metų stebėdamasi žiūrėjo pro langą: kodėl gatvėse pilna gražiai apsirengusių mokinukų su gėlėmis? 

C.Barbierato pastebėjo, kad Lietuvoje vaikai mokykloje praleidžia gerokai daugiau laiko nei Italijos moksleiviai.<br>V.Balkūno nuotr.
C.Barbierato pastebėjo, kad Lietuvoje vaikai mokykloje praleidžia gerokai daugiau laiko nei Italijos moksleiviai.<br>V.Balkūno nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Liucija Lenkauskaitė

2014-08-31 10:38, atnaujinta 2018-01-28 08:48

Šį pirmadienį, Rugsėjo 1-ąją, Cristiana jau žinos, kodėl vaikai pasipuošę ir nešasi gėles. Jai skamba neįtikėtinai, bet, pasirodo, lietuvių vaikams mokslo metų pradžia – šventė! C.Barbierato tai neįprasta, nes Italijoje mokslo metų pradžia nėra šventiška ar iškilminga ir apskritai nėra nustatytos jokios mokslo metų pradžios datos, rašo „Lietuvos rytas".

„Pamokos Italijoje paprastai prasideda apie rugsėjo vidurį.

Bet kiekvienas regionas gali spręsti, kokia diena jiems tinkamiausia.

Pavyzdžiui, pietuose, Palermo mieste, dėl šiltų orų mokslai gali prasidėti šiek tiek vėliau nei šiaurėje, tarkime, Milane“, – pasakojo 46 metų italė.

Viešnagė Lietuvoje italų kalbos mokytojai turėjo trukti porą metų. Tiek laiko jai prireikė išmokti lietuvių kalbą.

Tačiau šių metų Rugsėjo 1-ąją moteris vėl sutiks Vilniuje.

Ją paminės net trijose vietose: Italų kultūros institute, Užupio gimnazijoje, kurioje moko vaikus nuo 2004-ųjų, bei Vilniaus universitete, kur antrus metus siekia edukologijos mokslų daktaro laipsnio.

– Tai nejaugi taip ir negrįšite į gimtąją Italiją? – pasiteiravo „Lietuvos rytas“ mokytojos.

– Sunku pasakyti. Dabar turiu tam tikrų įsipareigojimų, pavyzdžiui, doktorantūros mokslus.

Dar tikrai nėra būtinybės ir minčių grįžti į Italiją. Reikia baigti tai, ką pradėjau.

– Jūsų gyvenimas labai smarkiai pasikeitė persikėlus į Vilnių?

– Jeigu kalbėsime apie darbą, Italijoje 13 metų dirbau pradinėje mokykloje. Aš buvau pripratusi prie tam tikros aplinkos.

Kai pradėjau dirbti čia, viskas pasikeitė – ėmiau dirbti su gimnazijos moksleiviais, netgi su studentais, suaugusiaisiais.

Pasikeitė ne tik mano ugdytinių amžius. Supratau, kad visiškai kas kita yra dėstyti italų kalbą užsieniečiams, neitalams. Labai aiškiai suvokiau, kad mokymas ir dėstymas nėra vien tik žinių perdavimas kitiems.

– Taip išeitų, kad Lietuvoje pasijutote labiau italė nei pačioje Italijoje?

– Taip. Atradau, atrodytų, visiškai suprantamus dalykus. Pavyzdžiui, tik būdama čia supratau, kokia įžymi Italijos kultūra. Galbūt tai naivi pozicija, bet kai esi gimtojoje šalyje, atrodo, kad viskas normalu, to nepastebi.

Bet kai važiuoju Vilniuje troleibusu, kalbu itališkai ir priėjusi moteris pasako, kad italų kalba labai graži, susimąstau.

Ar tikrai graži ta kalba? O, tikrai visai graži! Kiti žmonės padeda atrasti tai iš naujo.

– Ar skiriasi Italijos ir Lietuvos mokymo sistemos?

– Labiau pastebiu žmogiškų dalykų ir požiūrių skirtumų. Italijoje dažnai būna problemų dėl tvarkos.

Mūsų tauta yra labai bendraujanti, todėl kartais klasėje atsiranda disciplinos problemų. Užduodi klausimą ir šimtas milijonų nori į jį atsakyti.

Čia, Lietuvoje, moksleiviams būdinga klausytis, bent jau man taip pasirodė. Bet reikėtų skatinti bendravimą.

Kitas dalykas – Italijoje mokykla yra vieta, kur tiesiog ateini, išklausai pamokas ir išeini.

Pamokų grafikas ten trumpesnis, o čia galbūt dėl tradicijų ar orų laikas, kurį moksleiviai arba mokytojai praleidžia mokykloje, yra ilgesnis.

Normalu mokykloje būti iki kokios 15–16 valandos. Supranti, kad Lietuvoje mokykla gali tapti ir antraisiais namais.

Mane nustebino, kiek daug renginių vyksta mokykloje, kurie tarsi nėra mokykliniai renginiai. Tarkime, Paskutinis skambutis, šimtadienis, išleistuvės.

Tokių dalykų pas mus nėra.

– Italai nešvenčia mokyklos baigimo?

– Požiūris yra kitoks. Čia daugiau laiko praleidi mokykloje ir galbūt tie ryšiai tampa artimesni, svarbesni.

– Apskritai lietuviai imlūs svetimoms kalboms?

– Jei imlus reiškia gabus, tuomet taip. Dėstau italų kalbą gimnazijoje, dirbu Italų kultūros institute, dėsčiau Dailės akademijoje, todėl turiu patirties. Lietuviai yra gabi kalboms tauta.

Jie gimsta žinodami, kad mokėdamas tik lietuvių kalbą niekur nenueisi. Ta nuostata yra iškart galvoje: žinai, kad reikia kitos kalbos.

Pavyzdžiui, kai lietuviai kalba itališkai, nejuntama net akcento. Mums, italams, deja, tai nepavyksta.

– O kaip lietuviai jaunuoliai? Iniciatyvūs?

– Mano pamokos paprastai būna po pietų, 7–8 pamokos metu, kai mokiniai jau būna pavargę.

Suprantu, kad italų kalba jiems nėra pagrindinis dalykas.

Tai mane verčia būti kūrybingą. Kartais reikia daryti kone cirką, kad patraukčiau dėmesį.

Kai kurie mokiniai yra tikrai užsidegę išmokti. Prisimenu, vieną pamoką pagal itališką receptą gaminome pyragą.

Mane labai nustebino kitą savaitę su kita grupe atėję moksleiviai, kurie pasakė: „Mokytoja, jūs atsisėskite, dabar nebus pamokos. Mes jus mokysime, kaip daryti cepelinus.“ Kokia nuostabi iniciatyva!

– Mėgstate cepelinus?

– Labai. Ir bulvių plokštainį.

– Turėtumėte pasiilgti ir itališko maisto. Juk italų virtuvė garsi visame pasaulyje.

– Žinoma, pasiilgstu. Ne tiktai maisto, bet ir saulės. Bet ir čia gyventi galima.

– Randate Vilniuje restoranų, skverų, kur galima pajusti itališką dvasią?

– Apie restoranus galiu pasakyti tiek, kad labiau mėgstu eiti į lietuviško maisto kavines, nes čia šis maistas man labiausiai patinka. O kalbant apie Italijos dvasią, Vilniuje irgi yra labai daug bažnyčių. Tai būdinga Italijai. Esu iš Veronos.

Verona – nedidelis miestas. Jeigu ją lyginsime su Roma ar Milanu, irgi tarp kalvų, per ją irgi teka upė.

Kai atvažiavau čia pirmą kartą, pastebėjau, kad Vilnius turi kažką panašaus į mano Veroną.

Tačiau čia daugiau žalumos. Netgi dangus yra kitoks. Pavyzdžiui, kai Vilniuje dangus mėlynas, atrodo, kad gali su pirštu pasiekti, paliesti tą mėlynumą.

Italijoje panašiai gali būti nebent kalnuose. Mėlynas dangus pas jus išskirtinis.

– Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš italų?

– Man yra lengviau pasakyti, ką aš išmokau iš lietuvių. Man patinka lietuvių domėjimasis istorija ir meilė savo tėvynei. Tai mane sužavėjo.

Aš kaip italė lieku visada sujaudinta jūsų istorijos, išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos, to, kaip švenčiate Baltijos kelią. Pas mus tokie dalykai buvo labai seniai ir buvo kitokie.

Man gražu matyti, kaip jaunimas gerbia savo tėvynę. Pas mus, Italijoje, mano manymu, dėmesys tradicijai ir istorijai truputį nublanko. Žavėjimasis antika nėra tas pats, kas meilė tėvynei.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.