Kitais metais bendras ribinis karių skaičius numatomas dviem tūkstančiais didesnis nei šiemet – apie 17 tūkstančių karių. Šalį ginti pasiruošusi ir Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS), vienijanti apie 7 tūkst. narių. Jiems 2014-aisiais skirta 2,2 milijonų litų KAM asignavimų. Visas šių metų gynybos biudžetas – apie 980,5 mln. litų ir sudaro maždaug 0,9 procento šalies vidaus produkto (BVP).
Krašto apsaugos finansavimas bendru Vyriausybės ir prezidentūros sutarimu iki 2020 m. bus didinamas iki maždaug 2 proc. BVP.
Tačiau praėjusią savaitę Afganistane praleidęs gynybos ministras tik grįžęs į Lietuvą buvo priverstas aiškintis dėl savo valdomos ministerijos skirstomų pinigų. Liepos pabaigoje KAM pradėjo išskirtinį projektą – iki kitų metų spalio planuojama pasirašyti pėstininkų kovų mašinų pirkimo sutartis. Numatoma sandorio suma pasakiška – 1,2 milijardo litų (350 mln. eurų), tai yra – didesnė nei visas dabartinis krašto apsaugos biudžetas.
Gynybos ekspertai iškart įspėjo: tokio brangaus pirkinio efektyvumas ir reikalingumas abejotini. Pasigirdo abejonių ir dėl šarvuočių kokybės, kadangi KAM keliami reikalavimai – itin maži.
Rugpjūčio pradžioje Vyriausybėje nugulė dokumentas, kuriame prašoma pėstininkų kovų mašinų pirkimo projektui taikyti Viešųjų pirkimų gynybos srityje įstatymo išimtį. Pagal ją projektas tampa „prieinama įslaptinta informacija“, tai yra, informacija yra pasiekiama tik konkurso dalyviams. KAM tokį prašymą motyvavo tuo, kad įsigijimo metu su gamintojais bus keičiamasi informacija apie mašinų kovines ir technines galimybes, taip pat – karinių vienetų valdymo ir vadovavimo sistemas. Rugpjūčio 20-ąją Vyriausybė prašymą patvirtino.
Tačiau panašūs milijardiniai projektai Rytų Europoje velka korupcijos šleifą. Pagundoms pasipelnyti mainais už palankumą vienų ar kitų gamintojų atžvilgiu pasidavė aukšti Slovėnijos, Kroatijos pareigūnai.
Apie patriotiškumą, kariuomenės efektyvumą ir skaidrumą – specialiai portalui lrytas.lt ministro J.Oleko duotame interviu.
- Pasigirsta svarstymų, kad reikėtų grąžinti privalomąją karinę tarnybą. Ką apie tai manote?
– Mūsų kariuomenė stipri savo kariais profesionalais, gerai įvaldžiusiais ginklą ir naujas technologijas, kurios yra naudojamos karyboje. Apskritai Lietuva yra tvirta ir saugi turėdama savo profesionalią, modernią ir šiuolaikišką kariuomenę bei savo piliečių palaikymą krašto gynybai, kariuomenei.
Todėl, manau, grąžinti arba įvesti privalomąją karinę tarnybą nėra tikslo. Ateiti į profesionalią kariuomenę yra nusiteikę nemažai žmonių. Kol kas negalėjome visų, kurie norėjo, priimti tarnauti. Pirmiausia dėl finansinių aplinkybių. Kodėl turėtume atsakyti tiems, kurie nori tarnauti, ir versti tarnauti tuos, kurie nenori? Manau, tai būtų kariuomenės motyvacijos ir jos profesionalumo smukimas.
Tai, jog šiuo metu Lietuvos, kaip ir daugelio ES ir NATO valstybių, kariuomenės perėjo prie profesionalios tarnybos organizavimo, yra teisingas pasirinkimas ir grįžti atgal nereikia.
- Minėjote, kad dėl pinigų trūkumo negalite priimti visų norinčių tarnauti. Planuojate didinti asignavimus kariniam personalui išlaikyti?
– Taip. Jau šiais metais gavome papildomą finansavimą. Ir Vyriausybės, ir prezidentės palaikymas yra. Sutarėme išlaikyti balansą tarp naujos, modernios ginkluotės įsigijimo ir karių skaičiaus augimo. Nemažai dalinių iki šiol buvo nepakankamai užpildyti kariais profesionalais, apskritai – kariais. Karių etatai nebūdavo užimami.
Šiuo metu gaunamas lėšas skiriame tam, kad būtų daugiau karių. Noriu pabrėžti – karių profesionalų ir karių savanorių. Jau kurį laiką Lietuvoje karių savanorių buvo mažiau, negu Seimo numatytas ribinis jų skaičius. Šiuo metu esame pasirengę didinti tarnaujančių karių skaičių, aprūpinti juos modernia šiuolaikiška ginkluote.
- Auga šaulių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių skaičius – visuomenė susidomėjusi krašto apsauga. O kiek civiliniame gyvenime dalyvauja (prireikus padeda) karinės pajėgos?
– Tai labai svarbi kariuomenės ir visuomenės bendradarbiavimo dalis. Kariuomenė dalyvauja svarbiuose valstybės renginiuose, pateikia informacijos apie save: eina į mokyklas, dirba su jaunuomene, ugdo žmonių pilietinį patriotinį nusiteikimą.
Tačiau jie užsiima ir labai praktiškais dalykais: perveža donorų organus, remia medikus, ieško ir gelbėja dingusius, pasiklydusius žmones jūroje ir kitose vietose. Prisidedame prie Vidaus reikalų ministerijos, priešgaisrinės apsaugos sistemos tarnybos veiksmų. Baltijos jūroje iki šiol atliekame teršalų surinkimo, priešgaisrinę funkciją. Budi mūsų laivas „Šakiai“.
Atliekame labai specifinį darbą – išminavimą: ir skubiais atvejais, kai randami sprogmenys, ir tęstinį išminavimą. Turime padarę žemėlapius, kur yra daugiausia nuo Antrojo, netgi Pirmojo pasaulinio karo likusiais sviediniais užterštos teritorijos. Po truputį tas teritorijas valome, darome jas saugesnes, kad žmonės ten galėtų statyti namus, imtis ūkinės veiklos ir šiaip būtų saugesni.
- Nuolat pabrėžiate, kad svarbu ugdyti piliečių sąmoningumą ir atsakingumą šalies gynybos klausimais. Lietuvos šaulių sąjungai 2014 metais skirta 2,2 mln. Lt ir asignavimų. Ar kitais metais KAM planuoja didinti finansavimą LŠS?
– Turime labai įvairių formų ir esame dėkingi visiems žmonėms, prisidedantiems prie Lietuvos saugumo stiprinimo įvairiomis formomis: aukojantiems savo lėšas, tarkime, skiriantiems 2 procentus savo metinių pajamų, ar skatinantiems savo vaikus tarnauti kariuomenėje, domėtis valstybės saugumu ar dalyvauti tokioje, kaip LŠS, veikloje.
Šauliai yra pagrindinė mūsų kariuomenės atramos organizacija, kuri turi galimybę dirbti su jaunais žmonėmis net nuo 10–12 metų. Todėl su ja labai glaudžiai dirbame ir skiriame finansavimą.
Jį skiriame dviem būdais. Pirma, leisdami jiems, kaip organizacijai, dalyvauti įvairių mūsų objektų apsaugoje ir už tai gauti atlyginimą. Ši dalis siekia apie 4–5 milijonus litų. 2,2 milijono skiriami įvairiai LŠS veiklai, darbui su jaunimu.
Kitais metais numatome didinti finansavimą tiek galimam šaulių uždarbiui, tiek konkrečiai veikai. Priminsiu, kad 2012 metais Šaulių sąjungos vasaros stovyklose buvo tik keli šimtai vaikų. 2013–2014 metais tose mūsų finansuojamose stovyklose buvo jau pusketvirto tūkstančio vaikų.
Tiesiai atsakant į jūsų klausimą, kitiems metams esame numatę 2 mln. litų didesnį finansavimą. Tiesa, dar negaliu pasakyti tikslių skaičių. Esame sutarę su naujosios bangos šauliais, kad jie prisidės pasikviesdami daugiau žmonių ateiti į sąjungą. Tarp jų narių yra nemažai pasiturinčių ir turtingų verslininkų, tad jie prisidės privačiomis lėšomis. - Tapimą kariu daugelis apibūdina kaip iššūkį. Lrytas.lt vasarą pradėjo patriotinį projektą „Pavojingas ginklas“. Gal ir jūs turite receptų, kaip skatinti žmones domėtis krašto apsauga ir karine tarnyba?
– Žmonėms reikia objektyvių žinių, kas vyksta kariuomenėje: kaip mūsų kariai tarnauja, kokią ginkluotę turi, kokius iššūkius įveikia. Tai iš tiesų nuostabi, įdomi, garbinga profesija. Bet ilgą laiką mums to nepavykdavo padaryti. Leidome leidinius, žurnalus, organizavome renginius, bet visuomenė, atrodo, nebuvo įvertinusi galimų grėsmių.
Pamažu – po Gruzijos įvykių dar ne taip, bet dabar, po Ukrainos įvykių – tas supratimas ateina. Projektas „Pavojingas ginklas“ ir kiti, kurie nušviečia kario gyvenimą, tarnybą, prie to daug prisideda.
Matau tris kryptis: viena – jaunimo ugdymas, pilietinis patriotinis nuteikimas šeimoje. Vis sakau pavyzdį: aš Kovo 11-ąją nekeliu trispalvės prie namų. Nekeliu todėl, kad tą padaro mano anūkai, atsikėlę iš pat ryto. Aš tik turiu padėti jiems pakelti stiebą, nes jie dar nepasiekia tos vietos, kur turi būti kotas.
Antras dalykas yra integruotas ugdymas mokykloje, per įvairias programas. Jeigu lietuvių kalbos mokytojas paskaitys apie mūsų partizanus kokią istoriją, jeigu klasės vadovas nusives auklėtinius į mišką pasižiūrėti, kaip atrodė kario bunkeris ir kaip jis gynė tėvynę, tai bus dar vienas susidomėjimo šaltinis.
Trečia – jūsų galinga visuomenės informavimo priemonių informacija. Reikia ne tik parodyti problemas, kurios irgi svarbios, bet ir tikrąją kariuomenės pusę, įdomią, patrauklią, kad jaunimas norėtų pasirinkti šitą profesiją.
- Kaip manote, kas kliudo visuomenei kitaip pažvelgti į šalies gynybą?
– Labiausiai kliudo per didelis atsipalaidavimas ir galvojimas, kad nėra grėsmių mūsų valstybei. Galbūt vyresnės kartos žmonės, ypač vyrai, tarnavę sovietinėje kariuomenėje, dar prisimena vadinamąją „dedovščiną“ (rus. nestatutiniai santykiai kariuomenėje. – Red.) ir mano, jog tarnauti kariuomenėje – lažas.
Šiandien yra visai kitaip. Jeigu būtų daugiau tokių projektų apie kariuomenę kaip „Pavojingas ginklas“, daugiau žmonių rinktųsi šitą profesiją, o kiti labiau suprastų ir remtų mūsų gynybinės ir saugumo galios stiprinimą.
- Jūsų žiniomis, tos vadinamosios „dedovščinos“ yra mažiau arba iš viso nebėra?
– Jos nėra. Jeigu pasitaiko koks netinkamas atvejis, mes turime atitinkamas tarnybas ir žinybas ir užkertam tam kelią. Tikrai galiu pasakyti, kad tokio dalyko nėra. Yra galbūt pavieniai konfliktai, kurie pasitaiko ir civiliniame gyvenime. Tačiau tai išskirtiniai atvejai, o ne sistema.
- KAM planuoja pirkti pėstininkų kovų mašinas. Liepos pabaigoje kalbėdamas su žurnalistais Vyriausybėje teigėte, kad šarvuočiams pirkti ketinama išleisti kelis šimtus milijonų. Gal galite patikslinti, kurią valiutą turėjote mintyje – litą ar eurą?
– Kol kas jokių sprendimų neturime. Esame paskelbę rinkos apklausą: pagrindiniams gamintojams išsiuntėme paklausimus, ką jie gamina ir už kokią kainą parduos.
Yra kartais ir nesusipratimų žiniasklaidoje dėl to, ką ir kaip vadiname. Nes yra karinio transporto priemonės, kurios perveža karius, yra kovinės mašinos. Šiuo metu esame paprašę informacijos apie pėstininkų kovines mašinas, pradedant nuo pačių mašinų iki jų aprūpinimo tiek apsaugos priemonėmis, tiek kovinėmis priemonėmis.
Sakau – kai susitiksime su gamintojais, padiskutuosime ir pasižiūrėsime, kokiais kiekiais ir kokiu tempu pirksime. Esame numatę bent du batalionus aprūpinti tokiomis mašinomis, tiktai pažiūrėsime, kokia eilės tvarka ir per kokį laikotarpį, kad būtų subalansuota ir kovinė galia, ir karių pasirengimas, ir finansiniai ištekliai.
- Tačiau yra labai didelis skirtumas tarp kelių šimtų milijonų litų ir kelių šimtų milijonų eurų.
– Dar kartą sakau: šiais metais nenumatyta nė cento.
Kitais metais pasižiūrėsime, ar reikės, bet ten bus keliasdešimt milijonų litų arba galbūt peržengsime keturiolika milijonų į dvidešimt ar trisdešimt milijonų eurų, bet iš anksto dar nieko nėra patvirtinta.
Visas projektas galėtų kainuoti labai daug, jeigu mes jį rutuliosime. Projektas gali būti ilgalaikis. Bet dabar negaliu nieko atsakyti, nes neturiu pirminės informacijos.
Žinome tik tai, kad mums reikia ir kovinių mašinų prie kitų dalykų, ir norime gauti informacijos iš rengėjų. Todėl straipsnis buvo, man atrodo, šiek tiek pirmalaikis: kad jau kažką perkame, kad perkame iš vienos kompanijos arba turėtume pirkti iš kitos.
Mes išsiuntėme paklausimus didžiausiam galimam kompanijų skaičiui, kad visos galėtų pristatyti savo produkciją.
- Bet sutartis vis dėlto bus pasirašoma tik su viena kompanija ar gali būti ir su keliomis?
– Sutartis gali būti išvis nepasirašoma, jeigu neatitiks mūsų reikalavimų. Šiaip paprastai pasirašoma su laimėtoju.
Tad su tuo, kuris bus tinkamas iš tų devynių kompanijų, ir bus pasirašyta. Jeigu nebus tinkamas, tai gali būti skelbiamas papildomas konkursas.
- Rugpjūčio pradžioje KAM paprašė Vyriausybės įslaptinti šarvuočių pirkimą. Tačiau, sutikite, norisi skaidrumo - vis dėlto tai neeilinis šaliai pirkinys. Kaip KAM planuoja šį dalyką nušviesti visuomenei?
– Pateiksime visą įmanomą ir atvirą informaciją tiek visuomenei, tiek žmonėms, kurie gali susipažinti su slapta informacija, pavyzdžiui Nacionalinio saugumo komitetui, Vyriausybei, Prezidentūrai, ir kitiems, kurie gali pasižiūrėti, ar KAM viską daro skaidriai.
Iš tikrųjų viską darome skaidriai ir kuo efektyviausiai taupydami arba leisdami biudžeto pinigus. Bet mes tikrai nenorime atskleisti visų konkrečių detalių galimiems mūsų priešams, kurie nori veikti prieš Lietuvą ir prieš jos kariuomenę. Nenorime, kad jie viską tiesiai gautų ant stalo iš mūsų pačių, per žiniasklaidą ar kitas priemones.
Slaptumas – gana dažnas kariniuose pirkimuose. Seniau nesakydavome skaičių, kiek ir už kiek perkame. Šiuo atveju nenorime atskleisti konkrečių dalykų, pavyzdžiui, kokia konkreti yra šarvuočių apsauga – kad būtų aišku: su kitu ginklu nėra ko eiti į Lietuvą, nes jis neefektyvus, o su šituo jau gali eiti.
Mes ruošiamės vienaip ar kitaip atremti kiekvieną ginklą.
- Kokios galėtų būti kitos, ne karinės, šarvuočių panaudojimo galimybės?
– Šitos klasės pėstininkų kovinės mašinos yra skirtos karių veiksmams, judėjimui ir kovai su priešu. Jos tikrai neskirtos bulvėms ar kam nors kitam gabenti civiliniame gyvenime. Juos net naudoti kitur būtų neefektyvu. Yra daug lengvesnių transporto priemonių.
Šiuo atveju tai yra būtinos mūsų karinės technikos priemonės, skirtos karių veiksmams, jų pasirengimui ir mokymui. Vienas dalykas yra ruoštis kovai be pėstininkų mašinų – vienaip reikia ruoštis ir kovoti, su mašinomis reikia kitaip ruoštis ir manevruoti kovos lauke.
Kai nevyksta pratybos, geriausia tas mašinas laikyti parengtas, o ne naudoti civiliniame gyvenime.
