Liūdniausia ir labai lietuviška yra tai, kad vieną dieną tie balvonai tikrai bus nuimti, bet tie, nuo kurių tai dabar priklauso, viską stengiasi kuo labiau suvelti, sukomplikuoti ir provokuoja visiškai nereikalingas aistras. Žiniasklaidoje skelbiama įvairų komentarų, nuomonių, renkami parašai, pamažu į šį reikalą įsijungia ir vis daugiau visuomenės atstovų, grupių bei politikų. Mūsų nedidelė, neformali iniciatyvinė grupė, kurios tikslas – civilizuotai nuimti tuos beviltiškus balvonus, iki šiol veikė tik kuluaruose.
Manėme, kad mūsų parengtas protingas ir civilizuotas planas, ypač po Malaizijos lainerio numušimo, įvykių Kryme ir Rytų Ukrainoje kontekste, be didelio triukšmo ir nereikalingų aistrų gali būti greitai įgyvendintas. Tačiau eilinį kartą teko įsitikinti, kad sveikam protui ir pragmatiškam požiūriui Lietuvoje reikia atvirai kovoti už būvį.
Nors iki šiol su įvairiais valdžios vyrais bei moterimis kalbėjausi out of record, argumentavau ir stengiausi įtikinti, dabar, pamatęs, kokie jie beviltiški, visiems iniciatyvininkams, kurie yra suinteresuoti sveiko proto pergale, galiu nupiešti šio reikalo politinį kontekstą ir mechanizmą – kad jie žinotų, kaip viskas veikia. Taip, tai nėra paprastas techninis veiksmas, atsakingi kultūros biurokratai ir Vyriausybės vyrai čia įžvelgia didelę politiką ir mano, kad Žaliojo tilto skulptūroms nuimti reikalingas aukšto lygio – premjero – politinis sprendimas. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip Lietuvoje tvarkomi paprasti reikalai. Sprendimo anatomija Žaliojo tilto skulptūros yra įtrauktos Kultūros vertybių registrą: „Dėl pripažinimo valstybės saugomu . 2005-04-29; Nr.: ĮV-190; Priėmė: Lietuvos Respublikos kultūros ministras; Tipas: Įsakymas;“ Įsakymą pasirašė tuometis kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas. Tame sąraše – ir daug kitų objektų.
Techniškai – viskas labai paprasta, apie tai pradiniuose pokalbiuose man kalbėjo ir Vyriausybės atstovai: ministro įsakymą galima paprastai atšaukti kitu įsakymu, o Vyriausybė „čia ne prie ko“. Štai ir visas problemos sprendimas.
Taigi viskas yra kultūros ministro Šarūno Biručio, kuris kiekvienai viešai progai pasitaikius rengiasi tautiniais drabužiais, rankose. Jo aplinkos žmonės sako, kad ministras lyg ir linkęs balvonus nuimti, ne kartą apie tai su juo kalbėjo įvairūs asmenys, tačiau jis vienas bijo imtis iniciatyos. Tuomet dabar atvirai klausiu ministro: ar dėl balvonų jis bijo netekti posto? Jei politikas viską pasvertų, tikrai suvoktų, kad dabartiniame kontekste tai yra neįmanoma. Kita vertus, jei tai jis padarytų dar neįvarytas į kampą, pelnytų nemažai sveikai mąstančios visuomenės simpatijų. Tačiau, regis, čia „groja“ tradicinis lietuviškas politikų veikimo būdas, kuris balvonų kalba skamba как бы чего не вышло...
Kultūros ministrui reikia bent neoficialaus Vyriausybės pritarimo, o konkrečiau – jos kancelerio palaiminimo. Ir tai – dėl kažkokių balvonų! Tuomet prasidėjo visai kitokios kalbos ir išaiškėjo, kad Vyriausybė yra „labai prie ko“. Vyriausybės kuluaruose man pasakė: „Tai kam eiti pas kanclerį, jei jis vis tiek klaus premjero?“
Buvo paklaustas ir premjeras. Atsakymas buvo maždaug toks: jei konservatoriai nenuėmė, tai kodėl mes tai turim daryti? Be to, socialdemokratai čia įžvelgia ir didžiąją politiką, esą tai supykdytų Rusiją ir taip toliau. Ir svarbiausia: o gal tie balvonų nuėmimo iniciatoriai veikia rusų užsakymu, kad sukeltų įtampą? Štai tokia logika. Visa tai galima apibendrinti trumpai – vargas Lietuvai... Turtas – savaime? Taigi balvonų klausimas šiuo metu yra aklavietėje, o į diskusiją, kurioje nėra apie ką diskuotuoti, įveliami vis platesni visuomenės sluoksniai. Man visiškai apgailėtinai atrodo kai kurių balvonų gynėjų – intelektualų, pseudointelektualų ir įvairių kultūros komentatorių argumentai, todėl nematau reikalo su jais polemizuoti.
Svarbu tai, kad šioje istorijoje svarbiais smuikais griežia dvi balvonų advokatės – Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė ir Kultūros paveldo departamento Restauravimo tarybos pirmininkė Dalia Krūminienė, kurios abi yra pavaldžios kultūros ministrui Biručiui. Anksčiau ne kartą atvirai pasisakiusi už tai, kad Žaliojo tilto skulptūros privalo išlikti ten, kur yra, dabar Drėmaitė pasitraukė į savotišką pogrindį.
Premjero pavyzdys – užkrečiamas: jis buvo prikūręs begales darbo grupių, kurios turėjo parengti rekomendacijas įvairiais klausimais, tačiau iš to nieko neišėjo, o toks premjero veikimo (arba neveikimo) būdas jau tapo politikos folkloru.
Drėmaitė, regis, atsitvėre tylos siena iki lapkričio, kuomet už mokesčių mokėtojų pinigus bus rengiama konferencija, kurioje ketinama aptarti Žaliojo tilto skulptūrų klausimą. Man jau dabar bloga darosi, kai pagalvoju, kad moksliniais laipsniais ir skambiais vardais pasidabinę kultūrininkai ims aiškinti, koks tai yra puikus paveldas ir iškilaus meno kūriniai. Esą tai mūsų korifėjų Juozo Mikėno, Juozo Kėdainio, Broniaus Pundziaus, Napoleono Petrulio, Broniaus Vyšniausko, Bernardo Bučo ir Petro Vaidavos „iškilūs kūriniai“, tai „mūsų istorijos dalis“, kurią „reikia išsaugoti ateities kartoms“, bla-bla-bla...
Drėmaitė jau anksčiau yra sakiusi: „Tai kultūros paveldo objektas, įrašytas į registrą ir saugomas atminčiai ir menui, nes tai dailės kūriniai. Taigi skulptūros savaime yra Lietuvos turtas“. Regis, bet koks sovietinis šlamštas, dar erzinantis ir provokuojantis visuomenę, Drėmaitei „savaime yra Lietuvos turtas“. Kaip ir Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriui – Vilniaus koncertų ir sporto rūmai.
O juk tai tipinis sovietinis projektas: toks pat statinys tik su šiek tiek nupjauta stogo skiautere buvo pastatytas Minske, tokie pat išdygo ir sovietinėse Azijos respublikose. Bet kuri save gerbianti valstybė tokį beviltišką ir naudojimui nebetinkamą monstrą, stūksantį pačiame miesto centre, būtų seniai nugriovusi be jokių diskusijų, bet – ne Lietuva. Čia ašarojama dėl kiekvienos sovietinės kiuženos, todėl progresyvi mintis ir sveikas protas niekaip negali prasibrauti nei prie Žaliojo tilto, nei į Lukiškių aikštę, ir kitas vietas.
Maža to, ką tik alyvos į ugnį įpylė ir politinio slalomo meistras Vilniaus meras Artūras Zuokas, kuris yra įsitikinęs, kad skulptūros sostinės centre turi išlikti. Tai kokie dabar interesai sužaidė? Tačiau skulptūrų gailėtojai turėtų suprasti, jog niekas jų nenuvers ir nesuniokos, o tik gražiai palydės į Grūto parką. Geriau dabar ir ramiai Nematau jokio reikalo veltis į diskusiją apie tų skulptūrų istorinę reikšmę, kultūrinę vertę ir panašius niekus. Juk tai serijinės gamybos balvonai, pagaminti pagal vieną Maskvos CK funkcionierių patvirtintą kurpalių. Tokių pilna Maskvos metro ir aikštėse. Trumpai galiu tik paklausti: o kuo Žaliojo tilto balvonai geresni, prasmingesni ar vertingesni už visus tuos leninus, kapsukus, dzeržinskius ir kitus bolševikinius personažus, kurie civilizuotai įkurdinti Grūto parke?
Ir svarbiausia: gal premjeras Algirdas Butkevičius, ministras Birutis, Drėmaitė ir kiti balvonų advokatai, pavyzdžiui, Paryžiuje gali įsivaizduoti paminklą Vermachto kareiviams?
Todėl šio komentaro žinia labai paprasta: premjere, nepolitizuokite šio klausimo ir savo neveikimu nekurstykite aistrų. Pasitelkęs sveiką protą, greitai sutvarkykit šį reikalą ir tam nereikia jokių pseudokonferencijų: tereikia vieno jūsų žodžio kultūros ministrui Biručiui ir problema bus civilizuotai išspręsta.
Be to, visi ženklai rodo, kad balvonų galas neišvengiamai artėja: prie pradinės viešos „Lietuvos žinių“ iniciatyvos, mūsų nematomos grupės pastangų prisidėjo ir visuomenininkai, ir didieji interneto portalai. Taigi politinė išmintis kužda, kad geriau tai padaryti dabar ir ramiai, nes vėliau, stovint prieš kameras, mikrofonus ir diktofonus, teks purtytis klijuojamų etikečių ir atsakinėti į labai nemalonius klausimus.
