Nuoširdžiai sveikinu visus, kam ši diena yra aktuali, su mokslo metų pradžia, su permainų vėjais ir dar vienu plačiu žingsniu išsvajotos ateities link. Vakar pamačiau vaikiną, išeinantį iš Chemijos fakulteto, apsikrovusį įvairiausiais vėjyje maištaujančiais lapais ir jaudinančiai besišypsantį. Atsiminiau ir save, kai tapau pirmakurse ir niekaip negalėjau tuo patikėti – visiškai naujos sienos, nauji žmonės aplink, jokių vadovėlių, kiti keliai, vedantys į mokslo įstaigą. Tai yra tikrai jaudinantys pokyčiai.
Dabar, kai man priešaky liko tik pabaigti neužbaigtas magistro studijas, aš, galima sakyti, sėdžiu supamajam senolės krėsle ir galiu kažką patarti. Pati į patarimus žvelgiu labai įtariai, o kartais net piktai, tačiau, kai ne tiesiai į mano ausį žarsto sėkmės paslaptis ir receptus, o visa tai regiu neįpareigojančiam tekste – kartais ima ir įpuola širdin vienas kitas žodis. Todėl aš viliuosi, kad kažkam ir šis mano tekstas bus naudingas. O kas žino – gal ir man pačiai prireiks, kai po dvidešimt metų įstosiu staiga studijuoti buhalterijos?..
Mokykloje aš liguistai jaudinausi dėl pažymių. Pažymys buvo mano tikslas, mano rezultatas, mano vertės įrodymas. Atsinešusi puikų pažymį, praskaidrindavau vakarą ir šeimai, o šeima turėdavo kuo pašvytuoti ore prieš gimines pasididžiavimo kupinais veidais. Dabar suprantu, kad ne dėl pažymių reikia kramtyti lūpas, o dėl žinių. Ne vienkartinių, o tokių, kurios išliks jūsų galvoje ilgesniam laikui. Todėl reikia išmokti skirstyti prioritetus. Čia aš irgi klydau – visi dalykai man buvo vienodai svarbūs. Spręsdama matematikos uždavinius, kita ranka piešdavau piešinį dailei.
Dabar, praėjus tam tikram laikui po mokyklos baigimo, aš nebeatsimenu nei dailės, nei matematikos. Viskas išgaravo it dūmas. Bet tie dalykai, kuriais buvau labai susižavėjusi, dar tupi kažkur, pasirengę prisikelti. Reikia pasirinkti, ko reikia, o ko – ne taip stipriai. Kokias žinias reikėtų gilinti, o kokių pakaks ir bendro suvokimo. Na, nebent jūsų galva didelė kaip oro balionas ir į ją sutilps viskas.
Mokykloje taip pat reikia mokytis ir gyvenimo. Išmokti pakelti nesėkmes. Pamenu vieną savo klasioką, kuris, dvyliktoj klasėj, gavęs iš matematikos aštuonis, ilgai daužė galvą į sieną. Tada pasisuko į mane ir paklausė, kiek aš gavau. Po mano atsakymo jis ėmė dar įnirtingiau trankyti galvą.
Na, dažnai tai, kas mums atrodo didžiulė nesėkmė, kone tragedija, katastrofa, tai nebūtinai yra taip. Bet reikia išmokti tą pakelti. Manau, kad sėkmės verčiausi žmonės ir yra tie, kurie moka susidoroti su nesėkme.
Visada prisimenu kelis savo bendramokslius, kurie sugniuždyti, išbarti, sugėdinti, kartais net pažeminti žmonių, kuriuos jie laikė autoritetais, kitą dieną su dar didesne jėga verždavosi skaityti savo rašinį, pristatyti etiudą ar išspręsti dar sudėtingesnį uždavinį lentoje. Aš juos visus iki šiol prisimenu ir labai žaviuosi, nes pati visiškai nemoku susidoroti su net menkiausiom nesėkmėm. Aš jas absoliutinu. Nepasisekė moksluose – nesiseka niekur, todėl reikia kelias dienas gulėti po antklode ir kauptis šiam žiauriam gyvenimui, kuris jau niekada nebus toks kaip anksčiau – nuo šiol jis tik žiaurės.
Bet tai yra nesąmonė. Lygiai kaip negali visada sektis, taip ir nesisekti visada negali. Ir kuo ilgiau nesiseka – tuo didesnė sėkmė mūsų laukia už kampo. Bet nevilties akimirkomis tą suvokti yra labai sunku, pati gerai žinau.
Kadaise skaičiau puikų straipsnį apie tai, kad mokykloje mūsų neinformuoja apie nesėkmes. Mus ruošia ilgam ir sėkmingam gyvenimui. Gerai mokaisi – be abejonės, tavęs laukia drugeliai ir gėlytės. Prastai mokaisi, bet štai pavyksta pasitempti – šaunuolis, ir tavęs lauks drugeliai ir gėlytės.
Bet ne pažymiai lemia visa tai. O gebėjimai. Jeigu žmogus mokykloje išmoksta pasiskirstyti prioritetus, yra motyvuotas, žino, ko jam reikia ir kantriai siekia savo tikslų – puiku. Jeigu žmogus geba ne mokytis mintinai visus puslapius, o įsiminęs vieną formulę išvesti galybę kitų – labai gerai. Jeigu žmogus mokosi ne dėl pažymių, o dėl žinių – tai yra fantastika. Gebėjimas mąstyti, būti lanksčiam, kūrybingam, drąsa rizikuoti gali tapti mūsų sėkmės lėmėjais.
Betgi būna ir kitų dalykų, kurių mums mokykloj nepasako. Būna, kad gražiausia visoje mokykloje Gabija su mumis nenori sėdėti nei šiemet, nei kitąmet ir tai yra skaudu. O gyvenime būna, kad sutikęs būtent tą žmogų, kurio laukei visą gyvenimą, supranti, kad tau tik vienam taip teatrodo. O mokykloj taip nesakė. Jie sakė, kad „sukursit visi gražias šeimas ir turėsit vaikų.“ Būna, kad ateini į svajonių darbo pokalbį, atitikdamas visus kriterijus, kalbi, savo paties nuostabai, neužsikirsdamas, pasirodai puikiai, o jie paima kitą – neturintį išsilavinimo šioje specialybėje, nuolatos laidantį pokštus ir iš pažiūros visiškai nerimtą jaunuolį. Ir tada nesupranti, kodėl taip. Juk mokykloje būtum gavęs dešimt, o čia kažkodėl yra kitaip.
Mokykloje visada sudiktuodavo kontrolinių datas. Žinodavai, kad tądien turi būti pasirengęs. Gyvenime nėra kontrolinių datų. Tas kontrolinis gali metų metus neateiti ir niekas nesikeis. Mirksi rutinoje. O paskui jis staiga pasirodys, bet tu to nesuprasi. Ir tik po kelių dienų į galvą trinktels mintis: „Juk tai buvo mano galimybė, mano kontrolinis ir aš jį praleidau.“ Mokykloje minkštaširdžiai mokytojai leidžia pasitaisyti. O gyvenime kartais net nežinai, į ką kreiptis, kad leistų pasitaisyti?..
Mums sako - „gerbkite kitų nuomonę“. Visiškai taip. Bet nepamirškite gerbti, mylėti ir puoselėti savosios. Drįskite kelti ranką klasėje ir sakyti, ką manote apie A.Škėmos kūrybą, nepasiduokite masinėms interpretacijoms, kurių prigrūsti vadovėliai, sugalvokite savo – kaip jūs paaiškintumėte vieną ar kitą metaforą. Gal ji jums kalba visai kitu balsu ir visai apie ką kitą, negu jūsų mokytojai? Gyvenime jūsų savitumo prireiks. Žmonės jus priims ir mylės ne už tai, kad žinote visas tas frazes: „na, bus kaip dievas duos“, „viskas tik į gerą“, „aš alkanas kaip šuo“, kurias žino ir visi kiti Lietuvos gyventojai, o jie jus vertins už kūrybingumą kasdienybėje, už kitokį mąstymą, nes šablonai yra patikimas ir saugus dalykas, bet toks...žiovulį keliantis.
Aš žinau, kad mokymosi įstaigose ne jūsų nuomonė yra svarbiausia. Svarbiausia yra žodžiai, iškalti vadovėliuose. Žodžiai, prieš šimtus metų parašyti kitų asmenų – tai yra vertybė. „Mano nuomonė“ nėra argumentas, bet jeigu taip, laikykitės ją sau, nepamirškite jos, saugokite ją ir mylėkite, nes išauš akimirka, kai jums jos prireiks. Kai jums prireiks jūsų mąstymo būdo – tokio, koks jis yra. Jūsų žodyno ir jūsų minčių – tausokite jas. Jeigu užgniaušite jas dar mokykloje, jos gali supykti ir nebegrįžti. Jeigu jūsų niekas neklauso – rašykite. Vieną dieną sutiksite žmogų, kuris jūsų klausys ir jam šių žodžių reikės.
Dar mokykloje, atsimenu, būna smagu rūkyti ir gerti. Aš šiuo klausimu vėlavau. Tėvai buvo labai griežti, todėl neturėjau didelių galimybių kur nors užsibūti vėlai ir šėlti. Dabar džiaugiuosi, nes tie, kurie mane smerkė dėl to, kad su jais nerūkiau ir negėriau, dabar dirba Anglijos fabrikuose arba kur nors Fabijoniškių soliariume. Kartais, kai praloši šią akimirką – po kelių metų supranti, kad tąkart laimėjai su stipria persvara.
Taigi, linkiu kantrybės visiems užsispyrusiems, kūrybingiems, įdomiems jauniems žmonėms. Nenorėkite visko gauti ir turėti mokykloje – atvirkščiai, ko trūks mokykloje – tą gyvenimas vėliau pateiks su kaupu, jums tik reikės pasirinkti, ar vis dar norite to ar ne. Tai yra tik labai mažas etapas, puikiai tinkantis pirmiems susidūrimams su gyvenimu, analizei ir savo asmeninės gyvenimo sistemos kūrimui. Būkite sąmoningi ir žinokite, kad net autoritetai klysta. Ir kuo labiau jie nori būti autoritetais – tuo dažniau jie klysta.
