Tiesa, atsvarai garbingą, tik ne itin reikšmingą ES Vadovų Tarybos pirmininko postą gavo Lenkijos premjeras D.Tuskas. Bet tai duoklė lenkams ir vargu ar Lietuvos diplomatijos pergalė, juolab kad su Varšuva mums niekaip nepavyksta atšildyti gerokai įšalusių santykių, nors paramos Ukrainai frontas ir suvedė mus į vieną gretą.
Žinoma, dėl to neverta rautis plaukų, tik laikas suprasti, kad Lietuvos balsas ES nedaug reiškia. O dar neseniai mūsų politikos žinovai įsijautę svaičiojo, kad D.Grybauskaitė – reali kandidatė net į Europos Komisijos pirmininko postą.
Perdėtu susireikšminimu dvelkia ir mūsų pamokslai Vakarams, kaip reikia vertinti įvykius Ukrainoje ir elgtis su Rusija. Vokietijos, Prancūzijos, visos Pietų Europos ir dar keliolikos kitų ES šalių politikai, pasirodo, geriausiu atveju naivuoliai, nesuvokiantys Maskvos klastos, bet pirmiausia ciniški savanaudžiai.
Atseit mes, lietuviai, geriausiai žinome, kaip elgtis su Rusija, visus galime pamokyti, nes esame įžvalgūs, protingi, labai atsidavę moralinėms vertybėms, dėl teisingumo idealų pasirengę net aukoti savo gerovę, skirtingai nei į materializmą nugrimzdę ir todėl griežtesnių ekonominių sankcijų Maskvai vengiantys Vakarai.
Tarsi ne lietuviai tūkstančiais plūstų į Vakarus keiksnodami Lietuvą, kad tėvynėje pasigenda tos pačios materialinės gerovės, kuria rizikuoti įsiveldami į ekonominį karą su Rusija nenori turtingųjų ES šalių lyderiai.
Mokėjimas skaičiuoti galimus savo ir kitų nuostolius yra ne naivumas ar bailumas, o apdairumas.
Ir dar neaišku, kas ciniškiau – politinių sprendimų stabdant karą Ukrainoje paieška, gal net darant nuolaidų Rusijai, ar buvusio užsienio reikalų ministro A.Ažubalio svajonės, kad Maskva bus sulaikyta, kai ims grįžti tūkstančiai rusų karstų iš Donbaso.
Nederėtų pamiršti, kad tuomet – tai patvirtina pastarųjų dienų įvykiai Ukrainoje – ukrainiečiams teks apraudoti gal net dešimtyse tūkstančių karstų suguldytus artimuosius, tad ir padorioje draugijoje, nekalbant apie televiziją, nepatartina linkėti jiems tokio scenarijaus.
Kita vertus, mūsų politikams dalies ES šalių politiką Ukrainos atžvilgiu vadinant veidmainiška, pirma reikėtų pasižiūrėti į veidrodį. Kaip paaiškinti, kad Lietuvos garbės konsulu Luhanske buvo paskirtas separatistus rėmęs asmuo, neseniai jų ir nužudytas?
Suprantama, M.Zelenecas – nekalta auka, jo artimiesiems būtina pareikšti užuojautą. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) skubėjimas apdovanoti jį po mirties garbės ženklu Lietuvos diplomatijos žvaigžde atrodo labai įtartinai. Ar tik nenorima nukreipti dėmesio nuo neaiškių šio asmens paskyrimo mūsų šalies garbės konsulu aplinkybių?
URM neatskleidė, kodėl šių metų birželio 14 dieną M.Zelenecas staiga buvo paskirtas Lietuvos garbės konsulu, nors dar pavasarį Ukrainoje jis buvo pavadintas separatistu, nes viešai pareiškė, kad atsisako mokėti mokesčius Kijevo valdžiai, kurios jis nelaikė teisėta.
Sveiku protu sunku suprasti, kaip mūsų šalies diplomatinei tarnybai galėjo atstovauti asmuo, kuris viešai nepripažino Kijevo valdžios, finansiškai rėmė separatistus, pasisakė už Donbaso federalizaciją?
Kitaip sakant, jis laikėsi visiškai priešingos pozicijos nei Lietuva, bet tai netrukdė paskirti jo mūsų šalies garbės konsulu. Ar ne dviveidiškumas, kai mūsų URM visam pasauliui aiškina, kaip ginti Ukrainą, o savo atstovu Luhanske pasirenka separatistų rėmėją?
Vienas įtarumo klasikas seniai pasakė, kad kas gali paneigti galimybę. Šiuo atveju galimybė, kad M.Zelenecas tiesiog nusipirko Lietuvos garbės konsulo titulą. Tačiau kai yra pirkėjas, turi būti ir pardavėjas. Gal Lietuvos URM vis dėlto teiksis paaiškinti visuomenei, kaip M.Zelenecas tapo mūsų konsulu ir kokie asmenys tuo pasirūpino?
