Aptaręs savo minėtą kontekstą, parodysiu, kodėl nesutinku su atsakinguoju LSDP sekretoriumi Gintautu Palucku, siūlančiu palikti šias skulptūras savipuvai: „Tegul sau pūna.“ Remiantis tokia logika, reikėtų sugrąžinti į Kauną „Keturis komunarus“. Taip pat leninus į mūsų aikštes. Ar tokia LSDP pozicija? Ne. LSDP jokios bendros pozicijos šia tema neturi. Kol kas.
Taigi, istorinis kontekstas. Manau, nė vienas sveiku protu besivadovaujantis, išsilavinęs vilnietis neabejoja, kad šios skulptūros yra okupacinis sovietinės Rusijos palikimas, simbolizuojantis mums svetimos komunistinės visuomenės utopiją. Būsiu tikslesnis – elementarų melą, kurio tikslas – sunaikinti okupuotos šalies tautinį bei valstybinį identitetą.
Taip pat neabejoja, kad šiuo atveju viešojoje bendroje erdvėje pastatyta skulptūra tampa simboliu ir nuolat vienaip ar kitaip veikia visuomenės būseną. Tai ir rodo nesibaigiantys karščiausi debatai dėl šių skulptūrų ateities. O tai jau vadinama politika. Vilniaus meras šito fakto net neslepia: „Skulptūros sostinės centre turi išlikti. Jos yra kultūros paveldo objektas, saugomas įstatymų. (...) Aš tikrai nesu skulptūrų griovimo šalininkas, nes manau, kad pirmiausia nereikia kovoti su skulptūromis, kai yra svarbesnių ir prasmingesnių dalykų. Manau, kad pas mus dar gajus Homo sovieticus sindromas.
Kaip žinome, revoliucionieriai sovietmečiu labiausiai pasižymėjo kultūros, paminklų naikinimu. Manyčiau, kad šie paminklai šiandien turi svarbią simbolinę reikšmę, kad neužmirštume savo istorinės patirties ir ji visą laiką liudytų mums, ką turime branginti ir saugoti. Šie mūsų istorijos ženklai yra kaip atvira vieša knyga – imkite ir skaitykite.“
Akivaizdu, mero lūpomis kalba politika, ne istorija ir ne kultūra, na, bent ne vakarietiška. Įdomu, pone mere, kodėl Vokietija nugriovė visus nacizmą primenančius nacistinės Vokietijos simbolius? Galiu garantuoti viena: jeigu Vokietija būtų sovietinės ir V.Putino Rusijos kultūros sekėja, kokiame nors Berlyno mauzoliejuje įkurdinti Hitlerio palaikai būtų įvardinti kultūros paveldu.
Tikriausiai manoma, kad mes primygtinai neturėtume pamiršti mus iki šios mielos dienos vis dar kankinančio, Lietuvos visuomenę persekiojančio sovietinio mentaliteto „paveldo“. Siūlau kai kuriems politikams tokią argumentaciją pateikti ukrainiečiams, leninų statulas naikinantiems šiandien. Bet šiais laikais politikai be gilaus ideologijos, istorijos, kultūros politikos supratimo nestebina. Juk krikščionė demokratė A.Merkel ir socialistas F.Hollenderis taip pat puikiai sutaria su kleptokratu ir žudiku V.Putinu.
Kartą jau rašiau ir pakartosiu: kai politikais tampa buhalteriai, politinės ideologijos virsta butaforija, o primityvus savanaudiškumas tampa kelrode žvaigžde. Vienu žodžiu, jeigu kam nors patinka viešas mazochizmas, tai tas kas nors, apsilankęs muziejuje, galėtų mandagiai paprašyti palikti jį vieną su „atmintimi“.
Apie politinį ir kultūrinį kontekstą. Konservatoriai ir socialdemokratai, akivaizdu, tapę šių skulptūrų įkaitais, su malonumu kala sau vienokį ar kitokį politinį kapitalą. Abiem atvejais tokia „kultūros paveldo“ politika yra trumparegiška. Juk šie objektai įtraukti į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą, jeigu neklystu? Teigiama, kad politikai ir politika kaip ir turėtų atsiriboti nuo kultūros, anot Lietuvos rusų partijos atstovų aiškinimo prieš švenčiant Rusų dienas Vingio parke, jeigu pamenate.
Tikiuosi, pamenate ir politinį kontekstą. Dabar tegul man kas nors įrodo, kad kultūra nieko bendra neturi su politika ir kad kultūros ekspertai, tie, paskelbę šias skulptūras saugomu kultūros paveldu, nesivadovavo vienokia ar kitokia politika. Arba manė, kad politinio šio sprendimo vertinimo jie išvengs.
Kai kuriems kultūrologams siūlau pabandyti nusispjauti į akis badantį politinį bei istorinį šio „kultūros paveldo“ kontekstą ir padėjus ranką ant širdies, jeigu tokią turi, ir toliau aiškinti, esą mes ne barbarai. Esą „tegul ši simbolika primena visiems, kad mes nugalėjome“, ir kitokią save gerbiančio žmogaus intelektą žeidžiančią demagogiją. Taip, jei niekas nekreiptų dėmesio į šias skulptūras, ką gi, bala nematė.
Bet, kartoju, šios skulptūros tapo visų politinių partijų vilniečius skaldančiu įrankiu. Tai rimta. Jau vien dėl politinių, populistinių spekuliacijų, erzinančių vilniečius ir visą Lietuvą, tas skulptūras reikėtų pašalinti, ir kuo greičiau. Prašau? Supyks Putinas ir Co? Čia jūs apie užsienio politiką tikriausiai? Klausimas savalaikis ir teisingas.
Paaiškinsiu: tos kruvinos okupacijos simboliu tapusios ir ją primenančios skulptūros Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste vėl įgauna priešišką Lietuvai ir mūsų demokratinei visuomenei įvaizdį. Toks jis buvo ir visus penkiasdešimt metų, bet sapaliojant V.Putinui apie kažkokias „novorosijas“, su meile atgaminant agresyvią sovietinę simboliką, šios skulptūros tampa aštriu ideologiniu Rusijos juodųjų technologijų ginklu. Sakote, nejudinkime mėšlo, nesmirdės?
Kitaip tariant, pajudinsime ir V.Putino propaganda pasiųs kaip ir Estijos atveju? Estai neišsigando ir rusai jų neokupavo. Šio Estijos veiksmo kontekstas, jeigu dar kas nesuprato, yra elementari tautos savigarba. Pasižiūrėkite, kaip Ukrainos miestuose krinta svarbiausio bolševiko žudiko skulptūros. Pamenat, kaip mes jautėmės 1990–1993 m.? Tai ar tikrai ukrainiečiai barbarai – Homo sovieticus, bet ne V.Putino Rusija, juos prievartaujanti?
Kai man sako, kad politika nieko bendra neturi su kultūra, o žiaurios okupacijos simboliai tik „meno šedevrai ir kultūros paveldas“ tos okupacijos, nuo kurios dar gyviems esantiems ir ją patyrusiems, jos aukoms vis dar šiaušiasi plaukai, telieka pažymėti, kad kalba prisitaikėliai, niekada to siaubo nepatyrę, per visą okupaciją viešai nepasakę nė vieno protesto žodžio. Manote, manyje kalba emocijos? Taip. Tie, kurie tada tylėjo, gerbkite. Nes mums naudinga linkme istorijai nepasisukus, ir toliau tylėtumėte.
Apie socialinį konstruktą, sukeliantį emocijas, nostalgiją, kuriai būtini „šviesią vaikystę“ primenantys simboliai. Ir apie kultą. Nereikia aiškinti apie simbolių reikšmę ir svarbą, miesto bendruomenių viešosiose erdvėse išreikštą monumentų forma. Kiekvienas turime liūdnų ar šviesių ypač jaunystėje patirtų atsiminimų, kuriuose viena ar kita miesto vieta, monumentas, pavyzdžiui, sukelia stiprias emocijas, ilgesį.
Dažnai niekas ir nesistengia kaip nors politiškai įžvelgti kurios nors skulptūros kokią nors žinią. Tiesiog ten susitikome, pasibučiavome ar atsisveikinome, o dabar nei iš šio, nei iš to tą svarbų žmogaus psichologiniam identitetui tapusį atminimą kažkas nori nuversti! Šis pavyzdys yra vienas iš esminių prielaidų kuriant kultą, prieš kurį nublanksta bet kokie racionalūs aiškinimai. Tada atsiranda spekuliatyvūs, kažkokiems interesams naudingi pseudointelektualūs pagrindimai, leidžiantys tą kultą ir toliau garbinti.
Aiškinama apie Žaliojo tilto skulptūrų nepavojingumą mūsų jau taip ir taip demokratiškai visuomenei, tokiu aiškinimu suponuojant, kad mes lyg ir jau penkiasdešimt metų laisvi, vakarietiškai europietiškai tolerantiški, „aukščiau“ tos sovietinės patirties ir panašiai.
Taip sakant, ką čia dabar, tegul sau pūva tyliai ir be triukšmo. Buvo kaip buvo, yra kaip yra. Bet iš dainos žodžių neišmesi. Lietuvos valstybė jau seniai oficialiai įvertino nacių ir sovietų nusikaltimus žmoniškumui. Bet šios skulptūros vien savo buvimu tai neigia.
Galima, žinoma, viską nurašyti kartų susidūrimui, kur viena pusė kamuojama visai nesenos kraujuojančios praeities ir patirties. Vieniems ji buvo žiauri, kitiems, deja, maloni. Pasilieku sau teisę gerbti tuos, kurie kraujavo.
Todėl tos skulptūros turėtų atsidurti muziejuje, o vietoj jų atsirasti įspūdingi mūsų laiko dvasią atspindintys monumentai, jeigu jau norima ten ką nors statyti. Na, tikėtina, ne vamzdžiai...
