Po straipsnio pasirodymo Krašto apsaugos ministerijos vieša reakcija smarkiai vėlavo, o kai buvo paskelbta, ne tik nesusilpnino įtarimų dėl būsimo pirkinio neskaidrumo ir rengiamo pirkimo konkurso nekompencijos, o šį jausmą dar tik sustiprino.
KAM atstovai, atsakydami į žurnalistų klausimus dėl šarvuočių pirkimo, dažniausiai sklieidžia dvi žinias: pirma, jokia pirkimo procedūra dar nepradėta, o vykdoma tik rinkos apklausa; antra, išsiuntinėtuose konkurso reikalavimuose žemiausias – antrasis – NATO standartų balistinės apsaugos lygis nurodytas tam, kad priešas neįtartų, kokio apsaugos lygio kovines mašinas Lietuva iš tikrųjų pirks.
Šie ministerijos kontrargumentai sukelia šypseną. Gerai, sutikime, pirkimo procedūra nepradėta. Bet įsigijimo projektas vykdomas? Nes jei nebūtų vykdomas, ką savo nutarimu būtų papildomai įslaptinusi Lietuvos Vyriausybė? Argumentas „neatskleiskim priešui kortų“ skamba nerimtai, nes priešininko vietoje turime ne XIX amžiaus neturinčią žvalgybos Afrikos zulusų kovotojų armiją, o vieną galingiausių pasaulyje ir agresyviausią karinę jėgą (tiesiai šviesiai – Rusiją).
Naivu manyti, kad Rusijos kariniai ekspertai ir žvalgybininkai, skirtingai nuo mūsų „rinkos apklausėjų“, neturėtų išsamios ir konkrečios informacijos apie kiekvieną Vakarų konvencinės ginkluotės rinkoje pavyzdį. Juolab kad nemažai Europos karinės technikos gamintojų jau bandė parduoti Rusijos kariuomenei savo naujausios technikos pavyzdžių.
Pvz., Italijos įmonės „Iveco“ , kuriai išsiųsta Lietuvos KAM užklausa, gaminamas kovines pėstininkų mašinas „Freccia“ Rusija savo poligonuose testavo daugiau kaip pusmetį, vadinasi, pažįsta kiekvieną šio šarvuočio silpną vietą.
Ministro Juozo Oleko interviu portalui lrytas.lt išsakyti argumentai, esą paklausimai išsiųsti „didžiausiam galimam kompanijų skaičiui, kad visos galėtų pristatyti savo produkciją“, sukelia nemažai abejonių. Priminsime, informacijos užklausos išsiųstos Prancūzijos „Nexter Systems“, Suomijos „Patria“, Vokietijos „Krauss-Maffei Wegmann“ (KMW), Izraelio „Elbit Systems“, Italijos „Iveco“, Lenkijos „Wojskowe Zaklady Mechaniczne“ (WZM), Šveicarijos „General Dynamics European Land Systems – MOWAG“, bei dviem Turkijos įmonėms: „FNSS Savunma Sistemleri“ ir „Otokar“.
Aštuonios įmonės gamina kovines pėstininkų mašinas, o viena – Izraelio „Elbit Systems“ – ginkluotę ir jos valdymo sistemas. Tačiau tai ne vienintelė Izraelyje, o juo labiau – Europoje, įmonė, gaminanti ginkluotės sistemas šarvuotai technikai. Todėl kyla klausimas, kodėl kvietimai dalyvauti konkurse neišsiųsti ir kitoms pabūklus gaminančioms kompanijoms, turinčioms daug bendradarbiavimo patirties su įvairiais šarvuočių gamintojais.
Vadinamasis rinkos tyrimas iš principo atrodo subjektyviai, nes į jį neįtraukti Šiaurės Amerikos ginkluotės gamintojai, pirmiausia – strateginio sąjungininko Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės. Žinoma, kad užklausos išsiųstos Suomijos „Patria“ ir pagal šios įmonės licenciją šarvuočius gaminančios Lenkijos koncernui „Wojskowe Zaklady Mechaniczne“ (WZM). Sudėtinga suprasti, kodėl tokia pati užklausa nenusiųsta ginkluotės milžinei „Lockheed Martin“, kuri drauge su Suomijos „Patria“ vysto bendrą šarvuotos modulinės mašinos projektą?
Ir kodėl užklausa išsiųsta Šveicarijos „General Dynamics European Land Systems – MOWAG“, kurios antrinės bendrovės gamina kovines pėstininkų mašinas „Piranha“ ir „Pandur“, tačiau nenukeliavo už Atlanto? Juk ten „General Dynamics Land Systems“ padaliniai (savarankiškos milžiniškos įmonės) gamina pasaulyje gerai žinomus, JAV Armijos ir Jūrų pėstininkų korpuso bei Kanados kariuomenės naudojamus šarvuočius „Stryker“ ir LAV25 bei jų gausias modifikacijas, išbandytas ir pasiteisinusias realiomis karo sąlygomis Irake ir Afganistane.
Iš krašto apsaugos pareigūnų teko girdėti, esą su amerikiečių gamintojais nenorima susidėti, kad būtų išvengta ilgų procedūrų, susijusių su Tarptautiniais prekybos ginklais reglamentais (International Traffic in Arms Regulations, ITAR), pagal kuriuos kiekvienas amerikietiškos ginkluotės eksporto atvejis turi būti palaiminamas JAV Kongrese. Tokie aiškinimai atrodytų mažų mažiausiai neatsakingi. Lietuva turi pažangios ginkluotės pirkimo iš JAV patirties.
JAV Kongresas palaimino „Stinger“ ir „Javelin“ oro gynybos ir prieštankinių sistemų pardavimą Lietuvai praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai net nebuvome NATO nariais. Kongreso palaiminimo prireikė net iš Italijos perkant taktinius transporto lėktuvus „C-27J Spartan“, kuriame sumontuotos amerikietiškos skrydžių valdymo ir navigacijos sistemos. Tad ITAR procedūros neturėtų būti kliūtis norint ką nors iš amerikiečių įsigyti. Bet ar norima? Ginkluotės pirkimo apklausa, net ir „rinkos tyrimas“, neįtraukiant JAV gamintojų, yra ne tik instituciškai nekompetentinga, bet ir politiškai trumparegiška. Pirkti šarvuotas pėstininkų kovines mašinas, kuriomis mūsų kariuomenė bus ginkluota mažiausiai trisdešimt metų, ir apsiriboti vien Europos gamintojais – neatsakinga gynybos politikos požiūriu.
Amerikos gamintojai pajėgūs pateikti itin perspektyvią kariniu požiūriu ir konkurencingą savo kaina ir kokybe produkciją bei sukurti jos techninio aptarnavimo sąlygas. Bet svarbiausia, kad su kiekvienu Amerikoje pagamintam šarvuočiui išleistu doleriu įsigyjama keliasdešimteriopai didesnė pirkinio politinė vertė. Pagrindinė NATO sąjungininkė, padengianti 70 procentų viso Aljanso funkcionavimo kaštų, Lietuvos susidomėjimą amerikietiška ginkluote palaikytų papildomu įrodymu, jog Lietuva ketina pradėti rimtai vertinti savo saugumo užtikrinimą ir tam skiriamas išlaidas.
Atrodo keista, kad tokių galimybių neįžvelgė nei krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, nei šarvuočių projektui vadovavęs brigados generolas Gintautas Zenkevičius. Kodėl „vadovavęs“? Generolą po kelių savaičių planuojama paaukštinti, skiriant jį nuolatiniu kariniu atstovu prie NATO Briuselyje. Vadinasi, šarvuočių projekto vadovas keisis, o galbūt tai sudarys prielaidas pasikeisti ir žaidimo taisyklėms. Krašto apsaugos ministerija turi visas galimybes modifikuoti užklausas ar net siųsti naujas. Kovinės pėstininkų mašinos – realiai gynybinius pajėgumus stiprinantis pirkinys, kuris gali būti efektyvus sąveikaujant su kitomis ginkluotės sistemomis, kaip sako kariškiai „bendrame priemonių pakete“. Šio „paketo“ artimiausi pirkiniai – lenkiškos oro gynybos sistemos „Grom“, prieštakinių sistemų pirkimas ir minosvaidžių atnaujinimas.
Deja, nepakankamai kalbama apie savaeiges artilerijos sistemas, kuriomis ypač efektyviai nuo Rusijos agresijos gynėsi Gruzija ir tebesigina Ukraina. Todėl esu įsitikinęs, kad tolesnės diskusijos dėl kovinių pėstininkų mašinų įsigijimo bus ne tik pakankamai kompetentingos, kad įtrauktų „JAV dimensiją“, bet ir neatskiriamos nuo svarstymų apie kitų gynybos priemonių įsigijimo prioritetinę tvarką.
