– Ar mokinių ir studentų mažėjimas dar labiau nenuskurdins Lietuvos švietimo sistemos, pedagogų? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio.
– Labai svarbu, kad nemažėja švietimo finansavimas. Pinigų bus netgi truputį daugiau, nors visi norime, kad jų būtų pridėta gerokai dosniau. Mokinio krepšelis nuo 2015-ųjų papilnės 15 litų. Nedaug, bet geriau nei nieko.
Kitąmet gal pavyks dar 2–3 proc. padidinti švietimo finansavimą, bet dėl įtemptos tarptautinės padėties neaišku, koks bus kitas biudžetas.
Antra gera žinia švietimo sistemai – pirmokų pagausėjimas. Tiesa, mokinių dar mažėja, bet šis procesas lėtėja. Tikimės, kad apie 2020–2022 metus mokyklų tuštėjimas visai sustos pamažu atlėgstant emigracijai.
O studentų Lietuvos aukštosiose mokyklose vis dar neproporcingai daug. Todėl gerai, kad ima plėstis profesinio ugdymo grandis.
Mūsų šalyje vos apie 20 proc. vidurines mokyklas baigusių asmenų įgyja profesinį išsilavinimą, kiti veržiasi į universitetus ir kolegijas.
Turtingose Vakarų šalyse profesinį išsilavinimą renkasi maždaug 80 proc. jaunimo.
– Gal todėl ir siūlote aukštosioms mokykloms įvesti minimalų stojamąjį balą, kad studentais negalėtų tapti prastai besimokęs jaunimas?
– Valstybės finansuojamoms studijų vietoms ministerija gali lengviau nustatyti būtinus reikalavimus.
Tačiau dalis aukštųjų mokyklų, remdamosi universitetų autonomijos principais, kartais priima mokytis ir tokius jaunuolius, kurie vidurinės mokyklos suole visai nesimokė.
Ar Lietuvai tikrai reikia tokių vadinamųjų specialistų, kurie nieko neišmokę vidurinėje mokykloje, moka universitetui ar kolegijai pinigus už studijas ir vėl nieko nestudijuoja, bet gauna diplomą?
Baisiausia, kad jie gauna tokį pat diplomą, kaip ir tie, kurie iš tiesų visą laiką rimtai mokėsi. Tai devalvuoja visą Lietuvos aukštąjį mokslą.
Tikiuosi, kad keičiant Mokslo ir studijų įstatymą mums pavyks kiek sureguliuoti šį diplomų konvejerį, nors nesu visai tuo įsitikinęs.
– Manote, kad neįveiksite stipraus aukštųjų mokyklų pasipriešinimo?
– Geros aukštosios mokyklos turėtų pritarti tokiam reikalavimui. Atkreipčiau dėmesį, kad trys universitetai jau patys nusistatė minimalų stojamąjį balą. Aišku, Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose jis skiriasi, bet vis vien tai minimalus barjeras, kurio neįveikęs į juos nepateksi.
Yra aukštųjų mokyklų, pavyzdžiui, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, į kurias stoja taip gerai vidurines mokyklas baigęs jaunimas, kad ten net nesvarstoma, jog gali būti reikalingas minimalus stojamasis balas.
Manau, jei 6–7 universitetai įsives minimalų stojamąjį balą, jie jau galės diktuoti studijų madas ir visam Lietuvos aukštajam mokslui.
– Gal tuos universitetus, kurie vis vien nesilaikys net minimalių stojančiųjų žinių lygio kriterijų, visai reikėtų uždaryti?
– Nenorėkite naujųjų mokslo metų proga iš švietimo ir mokslo ministro lūpų išgirsti tokios minties. Galų gale aš ir negaliu kalbėti apie aukštųjų mokyklų uždarymą, nes tai Seimo kompetencija.
Tačiau neneigsiu, kad yra rimtų problemų, pavyzdžiui, Šiaulių universitete ar – mažesniu mastu – Klaipėdos universitete.
Susitikau su šių universitetų tarybomis. Dialogą tęsime ir ieškosime būdų, kaip spręsti studijų kokybės problemas.
– Tačiau susidaro įspūdis, kad daliai tiek vidurinių, tiek aukštųjų mokyklų darbuotojų labiausiai rūpi išsaugoti darbo vietas ir gauti didesnes algas. Ar mokslo kokybė neatsidurs šių finansinių interesų šešėlyje?
– Aš sakau, kad algas reikia ne gauti, o užsidirbti. Dabar viską norima skaičiuoti ir gauti atlygį – net už tai, kad per pamokų pertrauką mokytojas stebi, kas vyksta mokykloje.
Gal vertėtų pereiti prie apmokėjimo pagal etatą tvarkos. Tuomet būtų galima nustatyti, kiek valandų reikia dirbti klasėse su mokiniais, kiek laiko skiriama darbams tikrinti, pasirengti pamokoms ir kitokiam darbui. Apie tai diskutuojame su pedagogų profesinėmis sąjungomis.
Svarbiausia, kad ir politikai, ir pedagogai, ir jų profesinės sąjungos, ir visa visuomenė suprastų, jog Lietuva, neturėdama žemės turtų, geresnę ateitį kurti gali tik pasitelkdama mokslą ir žinias.
Mūsų šalies ekonomika turės remtis išmaniąja gamyba, kuri mokslo žinias pritaiko praktiškai. Švietimas ir mokslas bus svarbiausias gerovės šaltinis.
