Ministras, pasirodo, pernelyg paprastai įvertino ekonominio burbulo laikais gimusių vaikų, šiemet pripildžiusių pradinukų klases, pagausėjimą. Demografinius reiškinius tiriantys šalies mokslininkai nenumato jokio gimstamumo didėjimo, jei valdžia, visuomenė nepakeis tradicinio ydingo požiūrio į šeimą ir ypač į moterį.
Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, šiais metais į mokyklas atėjo per 28 tūkst. pirmokų. Tai maždaug tūkstančiu daugiau nei pernai.
Padaugėjo pirmokų
Remdamasis šia statistika švietimo ir mokslo ministras D.Pavalkis neseniai pareiškė viltį, kad apie 2020 metus moksleivių skaičius Lietuvoje esą liausis mažėti.
„Reikėtų pabrėžti, kad mokinių skaičiaus mažėjimas lėtėja. Buvo metų, kai mažėdavo po 30 ir daugiau tūkstančių. Dabar tas mažėjimas po 13–14 tūkstančių yra nuosaikesnis. Apie 2020–2022 metus tas dešimtmetį besitęsiantis mokinių skaičiaus mažėjimas turėtų liautis. Iš tikrųjų tai bus didelė šventė visiems švietimo sistemos darbuotojams. Tikiuosi, kad turėsime, ką mokyti, turėsime, kam mokyti, turėsime, kam paskui dirbti ir kelti Lietuvos ūkį“, – džiugiai kalbėjo ministras.
Bet atrodo, kad ministras neatkreipė dėmesio į faktą, jog šiemet į pirmokų suolus sėdo vaikai, gimę daugiausia 2007 metais, – pačioje ekonomikos augimo, kuris iš tiesų tebuvo nekilnojamojo turto burbulas, viršūnėje.
2009 metais kilus krizei, gimstamumo augimas sustojo, po metų smuktelėjo, padidėjo emigracija.
Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė portalui lrytas.lt sakė, jog per pastaruosius metus gimstamumo rodikliai beveik nesikeičia – maždaug 30 tūkst. naujagimių per metus.
Vadinasi, nors šalies ūkis išlipo iš krizės duobės, lietuviai neskuba džiaugtis gerėjančiu gyvenimu ir paleisti į pasaulį daugiau atžalų.
Vien pašalpų neužtenka
V.Stankūnienė paaiškino, kad ekonomikos veiksniai, jos pakilimas ar nuosmukis veikia šeimos planavimą ir gimstamumą. Bet nedaug ir netiesiogiai.
„Jeigu padidėjo bendrasis vidaus produktas (BVP), dar nereiškia, kad sulauksime staigaus gyventojų pagausėjimo, gimstamumą veikia įvairūs demografiniai veiksniai. Pavyzdžiui, 2006-2009 metais aukštyn pašokusi gimstamumo kreivė buvo gimdymo kalendoriaus kaitos padarinys“, – teigė V. Stankūnienė.
Mokslininkė paaiškino: nuo 1993 iki 2002 metų gimstamumas katastrofiškai smuko, bet ne dėl ekonominių priežasčių. Lietuva visada buvo tarp šalių, kuriose motinystės išmokos vienos didžiausių, o 2009 m. buvo didžiausios pasaulyje. Bet, kaip liudija 2010 m. demografiniai rodikliai, gimstamumas nepadidėjo. Nustatyta, kad išmokos gimstamumo beveik neveikia, o jei paveikia, tai tik socialiai silpniausias šeimas
Taigi, prieš 20 metų gimstamumo kreivė smarkiai smuko žemyn dėl to, kad tuomet į Lietuvą atėjo jau keletą dešimtmečių Vakarų šalyse įsigalėjusi tendencija atidėti gimdymą vyresniam amžiui. Išsilavinimo svarba, būtinybė įgyti išsilavinimą, kelti kvalifikaciją, neatsilikti nuo technologijų pažangos vertė moteris atsiliepti į gamtos padovanotą motinystės pašaukimą sulaukus vyresnio amžiaus. Įsivyravus tokiems reiškiniams, šalyje gimstamumas sparčiai mažėja.
Maždaug tuo metu Lietuvos farmacijos rinkoje sparčiai plito ir veiksmingesnės kontracepcijos priemonės, padėjusios keisti šeimos planavimo kalendorių. Nuo 2002 metų gimstamumas pradėjo didėti, nes padaugėjo gimdančių 30 metų ir vyresnių moterų, kurios jau nebegalėjo delsti, nes baigė tiksėti jų gimdymo biologinis laikrodis.
Ministras nudžiugo per anksti
Ekonomikos pakilimo metais, 2007-aisiais, į Lietuvą grįžo nemažai emigrantų. Tais metais gimę vaikai šiemet ir papildė pirmokų klases. Šie veiksniai ir lėmė ministro D.Pavalkio optimistinę pranašystę, kad nuo 2020-ųjų mokinių klegesio mokyklose bus daugiau.
Bet V.Stankūnienė perspėjo, jog ministras džiaugiasi per anksti.
Pavyzdžiui, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013 metų pradžioje Lietuvoje vaikų (iki 18 metų) gyveno 543 tūkst. 756, o šiais 2014 metais - kiek daugiau 533 tūkstančių. Taigi, vaikų amžiaus gyventojų šalyje per metus sumažėjo10 tūkstančių.
„Iš tiesų, pagal gimstamumo dinamiką pirmokų dar labai negausės. Tik 2015 ir 2016 metais jų turėtų po vieną tūkstantį padaugėti, nes 2008 ir 2009 m. gimusių vaikų skaičius buvo pasiekęs 32 tūkstančius, bet vėliau vėl sumažėjo iki 30 tūkstančių kasmet.
Paskutinių kelerių metų laikotarpiu suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje nesikeičia, apsistojo ties 1,6 riba, o Prancūzijoje, pavyzdžiui, pasiekė 2, Švedijoje ir kitose Šiaurės Europos šalyse – 1,8–1,9. Todėl nėra jokio tikrumo, kad netolimoje ateityje gimstamumo mažėjimas sustos, moterys pradės gimdyti daugiau.
Jeigu tik valdžia nepakeis tradicinio mąstymo, kuris iki šiol labiausiai ir trukdė moterims derinti vaikų auginimą ir profesinę veiklą, darbo karjerą, tikėtis demografinio pakilimo negalime. Lietuvos moterys negimdys daugiau vaikų, kol grįžusios po motinystės atostogų bijos neberasti savo darbo vietos, kol šeimos suks galvą – vieną vaiką vargais negalais pavyko įtaisyti į vaikų darželį, o antram ar atsiras vietos?
Valdžia pirmiausia turi „paspausti mygtuką“, kuris atvertų galimybes motinoms ir tėveliams, auginantiems vaikus, neiškristi iš darbo rinkos, apskritai sudaryti sąlygas derinti šeimos, vaikų auginimo rūpesčius ir darbą bei normaliai auginti atžalas. Vien didinti išmokas nepakanka“, – kalbėjo demografė V.Stankūnienė.
Mokslininkė pripažino, kad įgyvendinant svajonę kasmet sulaukti mokyklose pirmokų, paprastas, bet svarbus žingsnis būtų pagaliau išspręsti darželių problemą. Ir ne vien tik Vilniuje.
