„Aš kuriu, nes tai yra mano palaima“, – tokius paskutinio vaidmens teatre – spektaklio „Susitikimas“ – žodžius kartojo Johanną Sebastianą Bachą įkūnijęs aktorius D.Banionis. Nors pastarąjį dešimtmetį į jo kūrybinę biografiją įrašytas tik vienas kitas vaidmuo, niekas neabejos: kūryba buvo jo gyvenimo variklis.
Jis sustojo aktoriui einant 91-uosius metus.
Pastaruoju metu aktorių kamavo įvairios ligos.
Per šimtą vaidmenų teatre, per aštuoniasdešimt kine, pora šimtų persikūnijimų į skirtingiausius herojus ir ištisa kultūros epocha. Tai D.Banionis – gyva gija, siejusi mus, maištingo XXI amžiaus pradžios gyventojus, su Juozo Miltinio teatro legenda, lietuvių kino aukso amžiumi, mūsų aktorių proveržiu į ekranus, tegul ir sovietinius, bet milijoninius.
Teatrologas Markas Petuchauskas, parašęs vieną pirmųjų monografijų apie aktorių, įsitikinęs: „D.Banionis – laimės kūdikis. Ar lėmė talentas, įkvėpimas, beatodairiškas atsidavimas scenai, ar darbas, o gal viskas kartu – nežinia, bet teatras jam ir mums, žiūrovams, davė tūkstančius akimirkų, kai aktorius įžiebia kūrybinio atradimo – laimės žiburį.“
Mūsų laikų terminais šnekant, D.Banionis buvo tikra žvaigždė: antplūdžiai teatro spektakliuose, kuriose jis vaidino – ne buitinėse komedijose, kurios beveik visada užtikrina minios simpatijas, o sudėtingiausiose Augusto Strindbergo, Arthuro Millerio, Friedricho Durrenmatto, Henriko Ibseno dramose, kino herojai, pavertę aktorių atpažįstamu net gūdžiausio provincijos miestelio gatvėje, šimtai gerbėjų laiškų – dar ne elektroninių, o rašytų ranka, ko gero, pirmasis lietuvio žingsnis Kanų kino festivalio raudonuoju kilimu, net vakarėliai su Monica Vitti ar pokalbiai su Federico Fellini.
Tokių faktų D.Banionio biografijoje nors vežimu vežk, bet jis pats nuo jų niekada nesvaigo, prieš kitus nesididžiavo. Savo mokytojo Juozo Miltinio pamokas gerai išmokęs aktorius įsisąmonino: gyvenime, kaip ir mene, ieškoti ne to, kas nauja, juolab skandalinga, o to, kas tikra. Svarbiausia – ne blizgučiai, o žinia, kurią savo vaidmenimis ir gyvensena siunti žiūrovams, gerbėjams, kaimynams, visiems žmonėms.
Tad turbūt neatsitiktinės buvo rusų kino kritiko Leonido Pavličiuko pastabos, kurias jis surašė aplankęs Panevėžyje D.Banionį jo šlovės laiku praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje: „Iš to, kaip garsusis aktorius, nesivaikydamas kino žvaigždės įvaizdžio, stovi lėtai judančioje eilėje, nešasi tinklelyje kefyrą, nevaizduodamas, kad ten šventasis indas su dangiškąja ambrozija, iš to, kaip, nepaisydamas tariamo prestižo sampratos, pabrėžtinai paprastai rengiasi, – iš visko matyti, kad tai tvirto charakterio, blaivaus proto žmogus, išmintingai žiūrintis į pasaulį, turintis sveiką, neiškreiptą požiūrį į tai, kas yra gerai ir kas – blogai.“
Dėkingas už tironiją
D.Banionis neturėjo jokio popieriaus, kuris patvirtintų, kad jis yra baigęs kokius nors teatro mokslus, kad moka vaidinti – jo mokykla buvo pusiau pogrindinė J.Miltinio dramos studija, kurioje diplomų niekas neduodavo, ir scena.
J.Miltinis buvo ne tik D.Banionio, bet ir kitų Panevėžio dramos teatro XX a. antrosios pusės aktorių plejados vienintelis mokytojas, globėjas, teatrinių įgūdžių ir žinių enciklopedija. Čia, studijoje, buvo nulemtas ir D.Banionio likimas, čia jis mokėsi scenos abėcėlės, čia tapo meistru. Kaip ir kiti, tiek pirmojo Gimnazistukų būrelio aktoriai, tiek vėlesni studijos lankytojai jis nuo pirmųjų savo kūrybos žingsnių buvo pratinamas žiūrėti į darbą teatre kaip į gyvenimo tikslą.
„Mes dirbome neskaičiuodami valandų. J.Miltinis išspausdavo iš aktoriaus viską, ką galėdavo, – vėliau pasakojo D.Banionis. – Kai kam jo darbo stilius nepatiko: negalėdavo pakęsti jo pastabų ar atviro pasityčiojimo. Laikė jį tironu. Bet šiandien galiu pasakyti, kad esu jam dėkingas už tą tironiją. Jis siekė rezultato. Siekė visais galimais, o kartais gal ir negalimais būdais. Ir pasiekė. Žmonės, atėję į spektaklį, būdavo priblokšti šio spektaklio jėgos ir psichologinės tiesos.“
Tokių spektaklių ir vaidmenų D.Banionio kūrybinėje biografijoje atsiras per šimtą – ne tik J.Miltinio režisuotų, tačiau, ko gero, visų su jo pedagogikos žyme: be patoso, perdėjimo, nuoširdžių, psichologiškai įžvalgių. Juk režisierius įsakmiai teigė, kad teatre turi būti kuriamas gyvenimas, o ne tiražuojami teatriniai štampai. Kad kūrėjams turi rūpėti giliausi, slapčiausi žmogaus prigimties dalykai.
Apie J.Miltinį iki šiol sklando daug legendų, kaip ir apie jo darbo metodus ir nelengvą būdą. Ir D.Banionis neslepia gaudavęs nuo jo pylos. Atsiminimų knygoje pasakodamas apie vieną vėlyvųjų darbų su J.Miltiniu, jis neslėpė: „Statėme A.Strindbergo „Mirties šokį“. Sunkiai lipdėsi mano kuriamas Edgaro vaidmuo. Kartą per repeticiją J.Miltinis pratrūko: „Nežiūrėkime buitiškai! Čia yra koncepcija, čia yra filosofija, yra Friedrichas Nietzsche. Yra toks Sofoklio Prometėjas, kuris pats prirakintas ir kitus sunaikina – net dievus! Mitologijoje reikia ieškoti tokių dalykų. Ne kur kitur. Filosofijoje, mitologijoje. Nereikia buity!“
Atsakiau, kad nesuprantu, ko iš manęs nori, o jis: „Taip, aš suprantu! Per durnas esi. Per mažai išsilavinęs, štai, kas yra. Mažai lavinęsis!“
Kai atsargiai atsakiau, jog nežinau, ką daryti, gal pakeisti mane kitu, jis rėžė: „Per vėlu! Pasimokyti galėjai. Pasikankink, pasikankink – galbūt ir bus krislai. Čia tavo ir yra nelaimė. Kad tu gali padaryti...“
Iš manęs režisierius reikalavo didžiulės jėgos ir ekspresijos: kad aš žiūrovą savo vaidyba, kaip sakoma, paimčiau už gerklės, kad jis žiūrėtų ir priimtų asmenybę, individualybę, esančią scenoje. Aš sutikau, kad taip turi būti, bet iš manęs tai pareikalavo be galo daug jėgų.“
Tuomet buvo jau 1973-ieji, daugiau kaip trys dešimtmečiai teatre. Beveik keturias valandas D.Banionis, vaidindamas Edgarą, išbūdavo scenoje, kad parodytų, kiek skausmo pasauliui suteikia žmogiškų santykių suirimas, individualizmas, kad atskleistų savo herojaus tragediją, antžmogio filosofijos aspektų krachą.
„Argi tai ne teatro uždavinys? – klausė aktorius, kai jam vis dėlto pavyko perkąsti vieno sudėtingiausių savo herojų mįslę. – Šios problemos turi būti atskleidžiamos ne lėkšta didaktika, o filosofine ir menine įtaiga, kurios gali pasiekti tik tikras teatras.“
„Mirties šokis“ tapo vienu paskutinių J.Miltinio tikrai gilios gyvenimo analizės darbų Panevėžio dramos teatre, vienu paskutinių D.Banionio vaidmenų šio režisieriaus spektakliuose.
O nuo ko D.Banionis pradėjo savo karjerą? Iš Kauno amatų mokyklos į Panevėžį atvykusio lieso, didelėmis juodomis akimis, greito, lankstaus ir labai drovaus paauglio pirmasis didesnis vaidmuo – Jasius Kazio Binkio „Atžalyne“.
Pradedančiojo aktoriaus Jasius, batsiuvio vaikas, svajojantis apie aviaciją, lakūnus, atėjo į panevėžiečių spektaklį patraukdamas visus savo didele, tyra svajone.
Galbūt septyniolikametis D.Banionis vaidino savo paties jaunystę? „Didelio mokslo nereikėjo – vaidinau tai, koks esu“, – vėliau sakė aktorius, o anuomet, po pirmojo vaidmens „Atžalyne“, einant Panevėžio gatvėmis gimnazistės už nugaros šnabždėdavosi: „Oi, Jasius eina, Jasius!“ „Taip, man patiko, kad esu didis artistas! Vaikščiojau pasipūtęs!“
Daugiau kaip šimtą vaidmenų teatro scenoje atlikęs D.Banionis jau gyvenimo saulėlydyje išskyrė tik keliolika, jo nuomone, įsimintinų. Tai tas pats Jasius, Edvardas Antano Vienuolio „Prieblandoje“, Andrejus Aleksandro Ostrovskio „Belugino vedybose“, Pavka Korčiaginas Nikolajaus Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“, daktaras Dornas Antono Čechovo „Žuvėdroje“, Jorgenas Tesmanas H.Ibseno „Hedoje Gabler“, Tėvas A.Millerio „Komivajožierio mirtyje“, komiškas Bopertiu vaidmuo Eugene'o Marino Labiche'o „Šiaudinėje skrybėlaitėje“, Bankas Williamo Shakespeare'o „Makbete“, Bekmanas Wolfgango Borcherto „Lauke, už durų“, Edgaras A.Strindbergo „Mirties šokyje“.
Filmas pateko į kino meno istoriją
D.Banionį jau seniai vadinome teatro legenda, bet plačiausiai jį išgarsino kinas, nors gal tik keli ekrano vaidmenys iš jo sukurtų kelių dešimčių pagal meninį filosofinį svorį priartėjo prie geriausiųjų scenos kūrinių. Tačiau kino magija neatremiama. Dar ankstyvoje jaunystėje aktorius svajojo: „Maniau, kad dirbsiu junga laive, plaukiančiame į Ameriką. Ten išlipsiu, nuvyksiu į Holivudą. Plausiu kavinėse indus tol, kol mane pastebės koks nors režisierius ir pakvies atlikti pagrindinio vaidmens. Taip planavau tapti pasauline žvaigžde.“
Holivudo žvaigžde lietuviui tapti nebuvo lemta. Tačiau daugelis ten dirbusių aktorių galėtų tik pavydėti tos šlovės, kurią jis pelnė. Nors pradžia nieko gero nežadėjo: pirmąjį kino vaidmenį – verteivos Dausos Vytauto Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“ – D.Banionis vadino nesėkme. Kaip ir dar du vėlesnius vaidmenis V.Žalakevičiaus „Vienos dienos kronikoje“ ir Raimondo Vabalo komedijoje „Marš, marš tra-ta-ta“.
„Kas aš? Trijų vaidmenų nevykėlis?“ – mąstė D.Banionis jau filmuodamasis dar viename V.Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“. Ir apsiriko. Vaitkaus – į žiaurią istorijos mėsmalę patekusio paprasto lietuvio vaidmuo – tapo D.Banionio bilietu į didįjį ekraną, jo, kaip aktoriaus, vizitine kortele, neišdildomu mūsų kino ir netgi tam tikra prasme istorijos personažu.
Kaip tai atsitiko? Kas žino. Tikriausiai aktorius surado savo herojų, kurį suprato, kurį galėjo padaryti gyvą ir įtaigų. Pats D.Banionis visada vengė pabrėžti savo nuopelnus. Jis nuolat kartojo: visa, ko pasiekiau, teatre, yra J.Miltinio dėka. Apie kino karjerą sakė: „Personažas, atgydamas ekrane, priklauso toli gražu ne vien aktoriaus kūrybai. Tai, ką pamato žiūrovas, iš tiesų yra filmo režisieriaus didesnio ar mažesnio talento išvada. V.Žalakevičius buvo talentingas režisierius.“
„Niekas nenorėjo mirti“ peržengė Lietuvos ribas, pateko į tarptautinius festivalius, paskleidė žinią apie lietuvių kino kūrėjus, D.Banioniui pelnė geriausio aktoriaus vardą ir dar visokių regalijų.
Sovietų Sąjungos kino žvaigžde D.Banionis tapo po juostos „Ne sezono metas“, kai režisierius Sava Kulišas netikėtai pasiūlė jam sovietų žvalgo Ladeinikovo – Gordono Lonsdeilo – vaidmenį. Sovietinio kinematografo vyresnybei D.Banionis neįtiko: ne toks sovietų žvalgas turi būti, o aukštas, elegantiškas gražuolis. Į vaidmenį pretendavo daugybė kitų aktorių. Kol virė diskusijos, filmavimas buvo sustabdytas net kelioms savaitėms, bet filmo autorius galiausiai nugalėjo.
Per filmo premjerą D.Banionis viešėjo Bulgarijoje. Grįžęs nesuprato, kodėl Maskvos oro uoste visi šnabždasi į jį žiūrėdami, prašo autografo. Juostos populiarumas buvo didžiulis, per pirmuosius metus ją išvydo per 35 milijonus žiūrovų.
„Ne šnipą vaidinau, o tiesiog žmogų, įkliuvusį dirbti tokį darbą“, – apie Ladeinikovo vaidmenį sakė D.Banionis ir tą patį galėjo kartoti apie visus savo scenos ir ekrano darbus, tarp kurių – ir dailininkas Francisco Goya, kompozitorius Ludwigas van Beethovenas vokiečių režisieriaus Konrado Wolfo filmuose, kapitonas Marianas Michailo Kalatozovo „Raudonojoje palapinėje“, pirmajame filme, kurį Sovietų Sąjunga kūrė su partneriais vakariečiais ir kuriame D.Banionis vaidino su Seanu Connery ir Claudia Cardinale, pagaliau Kriso Kelvino vaidmuo Andrejaus Tarkovskio fantastinėje psichologinėje dramoje „Soliaris“.
Pastarajame filme, kaip ne sykį kartojo D.Banionis, jam buvo nepaprastai sunku dirbti, jis nesuprato, ko nori A.Tarkovskis ir ką veikia filmavimo aikštelėje jis pats. Plačiosioms masėms filmas nepatiko. „Po „Soliario“ man parašė laišką iš Rusijos gilumos: „Mes mylime jus, jūs puikus aktorius, gėrimės jumis, bet visų žiūrovų vardu prašome: nesifilmuokite daugiau tokioje „chaltūroje“ kaip „Soliaris“, – prisiminė aktorius.
Tačiau kritikai šį filosofinį filmą apie žmogaus santykius su dviem kosmosais – vidiniu ir išoriniu – liaupsino, jis įėjo į kino meno istoriją, pelnė Kanų kino festivalio Didįjį komisijos prizą, pristatydama „Soliarį“ kūrybinė grupė išmaišė Europą, buvo Azijoje ir Afrikoje. D.Banionis, kaip visada, išliko santūrus: „Visi žiūri filmą ir vertina, kad gerai suvaidinau. Gal tiesiog gerai atlikau nurodytus uždavinius?“ Anuomet D.Banionis vadintas intelektualiu aktoriumi. Režisieriaus V.Žalakevičiaus nuomone, tai toli gražu ne viskas: „Jis – aktorius, gerai jaučiantis, lipdantis paveikslą iš vidaus. Jis kuria dvasios interjerą. Kuria pažinimo labirintus.“
Paklajoti po juos, užfiksuotus kino juostose, turės galimybę dar ne viena kultūrą ir meną vertinanti karta.
Apdovanojimai ir premijos
1966 m. XV tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje ir D.Banionis apdovanotas už geriausią vyrišką vaidmenį filme „Niekas nenorėjo mirti“.
1966 m. pelnė Sąjunginio Kijevo festivalio pirmąją premiją už geriausią vyrišką vaidmenį filme „Niekas nenorėjo mirti“.
1967 m. už filmą „Niekas nenorėjo mirti“ apdovanotas SSRS valstybine premija.
1969 metais D.Banioniui skirta LSSR valstybinė premija.
1969 m. Tarptautiniame Sofijos kino festivalyje įteikta premija už pagrindinį vaidmenį kino filme „Ne sezono metas“.
1972 m. Tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos premija už Gojos vaidmenį kino filme „Goja, arba Sunkus pažinimo kelias“.
1977 m. SSRS valstybinė premija už filmą „Misterio Makinlio pabėgimas“.
1994 m. aktoriui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius.
2004 m. įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius.
1999 m. Rusijos kino pramonininko Chanžonkovo medalis už įnašą į kino meną.
1999 m. Rusijos Federacijos Draugystės ordinas už nuopelnus plėtojant Rusijos kino meną ir tarptautinių kultūrinių ryšių stiprinimą.
1999 m. Panevėžio garbės pilietis.
2004 m. Sankt Peterburge įteikta premija ir ordinas „Baltijos žvaigždė“.
2008 m. apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos kinui “Auksinė gervė”
2009 m. Rusijos Federacija apdovanojo Garbės ordinu už indėlį plėtojant teatro ir kino meną bei ilgametę kūrybinę veiklą.
2013 m. skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
2014 m. Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Apdovanojimas skirtas už demokratinės ir atviros Lietuvos visuomenės, pilietinio solidarumo, asmens bei visuomenės santykių darnos stiprinimą.
Parengė Milda Augulytė
