Taip išeina, kad daugiau nei 20 metų atskirose švietimo grandyse vykdome “kosmetinį remontą”, pamiršdami, kad švietimo sistema yra itin tampriai susieta savo viduje. Pajudinus vieną grandį, kinta ir kitos ir atvirkščiai – pajudinus tik vieną sistemos dalį pozityvus ilgalaikis efektas negali būti pasiektas “neremontuojant” visos sistemos.
Pavyzdžiui. Privalomas matematikos egzaminas, atrodytų, yra puiki mintis, nes vaikams juk reikia išmanyti matematiką. Bet tuomet kyla klausimas: ar Lietuvoje apskritai reikalinga dabartinė egzaminų sistema, kurios bene didžiausias pasiekimas (tai pripažįsta mokytojai, tėvai ir patys mokiniai) – 12 metų kankinti žmogų dėl vieno egzamino, po kurio jis/ji visas žinias tiesiog išmeta iš galvos, nes jas “kalė” vietoje to, kad įsisavintų?
Taip bėgiodami nuo vieno sistemos „gedimo” prie kito susikūrėme išties unikalią švietimo sistemą, kuri negeba išmokyti žmogaus mokytis, mąstyti ir analizuoti sąvarankiškai bei pritaikyti informacijos realiame gyvenime. Kalame, kalame, veržiamės į bakalaurą (nes “ką aplinkiniai pasakys?”), po to į magistrą (nes „darbo be magistro negausi”) ir, pagaliau, būdami dvidešimt kelių metų amžiaus ir apsiginklavę diplomais pirmą kartą susimąstome – “o ką dabar daryti?”.
Gal ir paguodžia faktas, kaip teigtų dauguma dabartinės sistemos gynėjų ir ne visai vykusių reformatorių, kad su tomis pačiomis problemomis susiduria daugelis valstybių. Tačiau ar mūsų švietimo sistema dėl to gerėja? Ne.
Skirtumas tas, kad yra pavyzdžių, kai valstybės mokosi iš savo, ar kitų šalių klaidų ir/ar pasiekimų, taiko pasiteisinusius modelius, bando taisyti situaciją. Mes, tuo tarpu, išradinėjame dviratį. Įvedame niekur aukštajame moksle nepasiteisinusį finansavimo modelį (krepšelių sistema), laikomės įsikibę krepšelių ir valstybinių egzaminų vidurinėje mokykloje, nors dauguma sėkmingų valstybių šioje srityje daro būtent priešingai.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) PISA (Programme for International Student Assessment) vertinimo duomenys rodo, kad šalyse, kuriose yra krepšelių sistemos, pastebima griežtesnė ugdomo turinio ir mokytojų darbo kontrolė, griežtos egzaminavimo sistemos ir, galiausiai, gerokai prastesni rezultatai lyginant su šalimis, kuriose veikia pasiteisinusios pedagogų rengimo sistemos, mokytojai turi didelę autonomiją sprendžiant kaip mokinti vaikus, vadovaujasi darbo grupėse ir praktikoje pritaikomo ugdymo metodikomis, gauna solidžius atlyginimus, yra gerbiami visuomenės ir t. t. Toli dairytis nereikia, užtenka palyginti Suomiją ir itin greitai PISA reitinge kopiančią Estiją su, pavyzdžiui, Švedija ir Lietuva.
Net dalis JAV valstijų (kurias mes taip dažnai mėgstame pašiepti dėl jų “itin prasto mokyklinio ugdymo”), dėl vis prastėjančių rezultatų jau pereina prie į mokinius orientuoto mokymo modelio (student centered learning), užtikrina platų popamokinės veiklos pasirinkimą, skatina mokinių bendradarbiavimą, projektinę veiklą.
Vienas pavyzdžių Niudžersis (JAV): mokykloje visi aštuntokai mokosi matematikos 8 lygiais, visoms 8 grupėms pamokos vyksta vienu metu, itin atidžiai stebimas mokinių tobulėjimas ir vos pastebėjus mokinio progresą jis iš karto perkeliamas į aukštesnį lygį.
Taip užtikrinamas mokymas pagal individualius gebėjimus ir, tuo pačiu, skatinamas didesnis progresas, mažesnėse mokinių grupėse lengviau dirbti pedagogui, o skatinant grupines veiklas ir formuojant realaus pritaikymo užduotis vaikai išmoksta taikyti žinias gyvenime.
Ko tam reikia? Užtikrinti, kad mokyklose vienos klasės mokiniams vienas dalykas būtų dėstomas vienu metu skirtingais lygiais (paprastai tariant – sutvarkyti tvarkaraštį) ir pasamdyti kelis papildomus mokytojus, kurių Lietuvoje ir taip itin daug jau yra arba greitai liks be darbo dėl kintančios demografinės padėties.
Atrodytų – paprasčiau nebūna. Bet tam dar reikėtų užtikrinti pedagogų profesijos prestižą (su atitinkamais atlyginimais), kokybišką mokytojų rengimą bei pagaliau sugalvoti ką daryti su Lietuvos edukologijos universitetu (liaudiškai vadinamu LEU), kuris ne tik kad negeba pritraukti talentų, bet ir, švelniai tariant, nepateisina keliamų lūkesčių.
Nueikite į LEU paskaitas ir įsitikinkite – tarybiniai metodologijos vadovėliai, inovacijų švietimo srityje nesuvokimas ir eilė kitų problemų tik įrodo, kad daug geresniu pedagogu galima tapti ne LEU, o Google pagalba. Deja, savišvieta Lietuvoje dar nėra pripažįstama, o atskiros institucijos, galinčios suteikti kokybišką pedagogikos kvalifikaciją kurios nors srities absolventams, idėją blokuoja tas pats LEU.
Ta proga tektų kelti ir visiems jau pabodusius klausimus dėl studijų kokybės gerinimo – čia trūksta ne tik realaus progreso, bet net ir logiškų pažadų. Plika konkurencija studijų kokybės nepagerino, tad reikėtų vėl pasidomėtų ką šioje srityje veikia kaimynai. Pradžiai, galima pradėti nuo realaus Bolonijos proceso (Lietuva – Europos aukštojo mokslo erdvės dalis) įgyvendinimą, o ne stengtis kas du metus pritempti rezultatus, kad ataskaitoje atrodytume geriau už Didžiąją Britaniją (taip jau nutiko 2009-aisiais).
Taip pat teks apsispręsti dėl mokymo principų – ar toliau mokinsime vaikus kalti informaciją jų svarbiausiam gyvenimo valstybiniam egzaminui, ar sieksime, kad vaikai gebėtų įsisavinti žinias ir jas pritaikyti realybėje, išmokyti vaikus mokytis visą gyvenimą?
Tam tinkami ir anksčiau minėti kai kurių šalių pavyzdžiai. Tačiau be metodologinių pokyčių teks keisti ir visą konkurencinę mokyklų santvarką – t.y. finansavimo sistemą. O to niekas daryti nenorės, nes prasidės ginčai, kils interesų konfliktai bei grėsmė būti neišrinktam kituose rinkimuose. Deja, dar neatsirado švietimo ministras, kuris ne tik sugebėtų drąsiai, aiškiai ir skaidriai pateikti pertvarkos planą, bet ir vienytų švietimo bendruomenę vardan geresnės ateities, netgi ir esant tam tikrų nuostolių tikimybei.
Dar prireiks ir aiškesnio bendradarbiavimo su kitomis ministerijomis, kad nenutiktų taip, kaip su jaunimo nedarbu – didžioji šios problemos priežasčių dalis slypi švietimo sistemos trūkumuose ir darbo vietų nebuvime, o sprendžiama ji per darbo biržą, dotacijas ir kitas trumpalaikes priemones, kurios sprendžia ne priežastis, o tik pasekmes.
Ir tada (nors, iš tikrųjų – visų pirma), reikia apsispręsti – kokie visgi tie Lietuvos švietimo (ir ne tik) prioritetai, kokiose srityse Lietuva ketina augti, kas yra mūsų inovacijos, ateities pajamų šaltiniai ir t.t.
Mes neturime neišsenkančių aukso, naftos ar deimantų šaltinių, todėl mums reikia aiškios strategijos. Ir ne tos eilinės, kuri pasikeitus valdžiai ir vėl atsidurs stalčiuje, o nuoseklios ir ilgalaikės. Estija paskelbė, kad sieks tapti elektroninių inovacijų šalimi. Tais pačiais metais pirmokai pradėjo mokytis programavimo – pavyzdys valstybės, kuri imasi konkrečių veiksmų vietoje niekada nesibaigiančių kalbų apie pokyčius.
„Lūzerio mentalitetas”, kaip kažkada abiturientus išvadino buvęs ŠMM ministras G.Steponavičius, – tai ne tik negatyvus išankstinis nusiteikimas, bet ir negebėjimas veikti bei prieš ką nors darant įvertinti, ar nėra geresnių sprendimų ir pavyzdžių. Kitaip tariant, tai yra tas pats negebėjimas mokytis, kurį mūsų visuomenėje taip puoselėja mūsų pačių švietimo sistema. Užburtas ratas.
Arūnas Mark yra švietimo, jaunimo nedarbo ir lyčių lygybės sričių analitikas ir ekspertas, konsultuojantis ES institucijas
