Dar neprasidėjus svarbiausiam per dešimtmetį Aljanso viršūnių susitikimui Velse, bene labiausia eskaluojama frazė buvo tie du mistiniai žodžiai „NATO bazė“.
Ar mes, Baltijos šalys gausime bazes? Ar jos bus nuolatinės, o gal tik laikinos? Ar pirmosios yra geresnės už antrąsias? Tokie klausimai lyg ir logiški šaliai, kuri, pripažinkime, savo saugumu susirūpino tik dabar, tarsi pabudusi iš gilaus ir nerūpestingo miego, kai už durų ėmė siautėti granatomis apsikarsčiusi girta meška.
Pirmieji signalai apie būtinybę NATO stiprinti Baltijos šalių saugumą pasirodė dar 2008 metais, Gruzijos ir Rusijos karo metu. Trankant kumščiu per stalą išsireikalauti NATO gynybos planai. Bet tada vėl užmigome ramiai – Gruzija toli, o mes NATO narė. Rusijai okupavus Krymą taip pat dar snaudėme – Krymas toli, o mes – NATO narė.
Bet galiausiai lūžis įvyko – Rusijai ir jos remiamiems separatistams veržiantis gilyn į Ukrainą galiausiai prakrapštėme akis ir suabejojome – o ar tikrai mus čia kas gins? Ar būtų kam ginti, ar laiku atvyktų pagalba? Ką daryti? Į tai NATO atsakė virtine karinių pratybų.
Vienose jų, dar prieš rimtai įsisiūbuojant Maidano įvykiams Kijeve tiesiai šviesiai paklausiau Baltijos šalių prezidentų ir NATO vadovo – o ar nederėtų pagalvoti apie išankstinį ginkluotės bei technikos dislokavimą Baltijos šalyse. Buvo 2013-ųjų pradžia ir palingavę galvomis Baltijos šalių vadovai lyg atmestinai drėbtelėjo – kodėl gi ne? NATO vadovui Andersui Foghui Rasmussenui tokia mintis nelabai patiko – negalima juk provokuoti Rusijos, nėra juk realios grėsmės.
Per pusmetį saugumo situacija Rytų Europoje visiškai apsikeitė ir gavę papildomų NATO naikintuvų sustiprinti Oro policijos misiją visi staiga pasigavo prieš beveik metus keistai nuskambėjusią mintį. Ir ėmė sutartinai kalbėti apie tai, kad mums reikia dar daugiau Aljanso pajėgumų – bazių, ginkluotės, karių. Duokit viską, ką turit, mes priimsime.
Žinoma, iš dalies tai – tik sveikos emocijos. Nes sprendimus valstybėje priimantys politikai bei kariškiai viską turi pasverti, paskaičiuoti, kaip racionalūs ir atsakomybės jausmą turintys žmonės. Bet šalies vadovų suformuota retorika buvo ir tebėra labai skambi – duokit duokit duokit! NATO bazių, tankų, naikintuvų, pratybų – duokit, saugokit mus.
Tai štai ir kalbame apie mistines bazes, kurias, tarsi karštas bandeles ar picas pristatys į biurą. Ir aišku, gal net pritaikys nuolaidėlę, o gal ir visai nereikės mokėt. Juk saugumu rūpinasi kažkoks ten mistinis NATO, ar ne?
Štai ko nesuvokia dalis visuomenės: Lietuva yra NATO narė ir privalo rūpintis savo saugumu. Kodėl B.Obama Baltijos šalis nusprendė nuraminti būtent Estijoje?
Elementaru – estai nuosekliai didino finansavimą gynybai (o ir atlyginimus bei pensijas, jei to nesupranta apie besočius kariškius bei jų prašymus didinti finansavimą spygaujantys pacifistai) ir pasiekė NATO primygtinį pageidavimą – 2% BVP.
Nesispyriojo, kaip ne kai kurie Lietuvos politikai, viešai postringaudami, kad šis reikalavimas esą niekur neparašytas, tad jo ir nereikia laikytis. Estai savo pasiekė ir tuo pagrįstai didžiuojasi, giriasi bei maudosi B.Obamos liaupsių šilumoje. Ir nesimėto, neveblena, kad girdi – pažadėjome skirti daugiau lėšų gynybai, bet štai, gal ir apsigalvosime dar, kaip neseniai leido suprasti Lietuvos premjeras. Pažadėjai – pažado turi laikytis.
Bet tai – tik nereikšmingos detalės. Kas iš to, kad dabar baksnosi, lyg negabiam vaikui „va matai, Jonuk, kaip estas daro. Kodėl tu negali būt toks protingas?“. Dabar toks žvalgymasis atgal nebent gali tapti gera pamoka – nemokamos gynybos kitų sąskaita nebūna. Nemaitinsi savos kariuomenės – šersi svetimą – kiek kartų galima tai kartoti?
Tad grįžkime prie NATO bazių. Jei kam yra tekę anksčiau pabuvoti vienoje jų, galima įsivaizduoti didelį, tiesiog milžinišką kompleksą, kuris veikia kaip atskiras miestelis su kino teatrais, parduotuvėmis, greitojo maisto užkandinėmis. Su moderniomis technologijomis, įvairiais treniruokliais, karine technika ir tūkstančiais žmonių. Gražu ir įspūdinga.
Galima svaičioti apie tokias bazes kiek tik nori, norėti, kad NATO čia dislokuotų savo divizijas ir panašiai. Bet nusileiskime ant žemės. Jos kainuoja milžiniškus pinigus. Kodėl kitos šalys – pirmiausiai JAV turėtų mokėti už mūsų saugumą?
Galų gale kitas argumentas, dėl kurio girdisi liūdnas rymojimas – esą geriau naujos, nuolatinės NATO bazės. Bet palaukit – juk patys jau tokias turime. Tai, kad Lietuva yra NATO narė reiškia, jog mūsų bazės – Zokniai, Rukla, Pabradė yra NATO bazės. Kurti plyname lauke (kurį dar reikėtų išpirkti ir greičiausiai atsirasti vietinių spygaujančių žygaitininkų, kurie tam priešintųsi) naują bazę – gražu, šaunu, bet ne itin racionalu. Amžiaus statybų, tokių, kaip stadionai, jau matėme, ačiū labai.
Mokate galvoti racionaliai, tiesa? Štai pavyzdžiui išsikepti bulvinių blynų yra viena – reikės nedaug bulvių. Bet vargu ar apsidžiaugsite, jei ankstyvą sekmadienio į duris pasibels ūkininkas mėšlinais batais ir rodydamas į milžinišką maišą klaus „a bulbų nereik?“. Kokio velnio man reikia tiek bulvių? Kur aš jas dėsiu? Aš ką, badaujančius Afrikos vaikus čia maitinsi? - pagalvosite.
Tas pats su NATO parama. Išeitis – būtina stiprinti esamas bazes. Kokios jos? Apgriuvę, dar sovietmetį menantys Zoknių angarai, Gaižiūnų ir Pabradės plotai, kur vargiai gali išskleisti batalioną, o artileristai mintinai žino taikinių koordinates – kitur vietų šaudyti tiesiog nėra.
O ar kas nors matėte, kaip atrodo Kairių poligonas, kur imituojamas mūšis mieste – šiuolaikinio karo pagrindas. Kairių „miestelis“ - tai varganos medinės tvoros aptrauktos brezentine plėvele, kur kariai turi pasitelkti fantaziją ir įsivaizduoti miestą. Štai kur nearti dirvonai – darbo sočiai.
Poligonus reikia plėsti, bazes modernizuoti, tik vėl tas klausimas: kas už visa tai mokės? Mes lyg ir nenorime, dar bambame dėl gynybos finansavimo didinimo. Žinoma, populiariau graudžiu, susirūpinusio politiko tonu kalbėti apie mokyklų, darželių statybą.
Bet krašto apsaugos, jei jau ji taip nuoširdžiai parūpo net kostiumuotiems, išmaniųjų telefonų iš rankų nepaleidžiantiems miesto jupiams, nederėtų priešinti su kitomis sritimis. Ir nereikia tikėtis, kad už viską sumokės mistinis NATO.
Lygiai taip pat noras matyti kuo daugiau kitų NATO šalių karių Lietuvoje turi būti racionaliai apgalvotas: kur jie visi gyvens? Ką veiks? Kur treniruosis?
Gal vietos parduotuvėms ir patinka, kad atvykę kariai per dieną superka tiek „Coca colos“, kiek spirituotus „Šaltinėlius“ ir kitokius „rašalus“ pamėgę vietiniai raudonosiai čiabuviai nenuperka per kelerius metus. Bet karių tikslas – ruoštis karui, o jei tam nėra sąlygų – jiems čia nėra ką veikti.
Ir nėra jau taip svarbu kiek bus kitų šalių, pirmiausiai JAV karių – 100, 300 ar tūkstantis. Svarbu, kad jie čia turėtų sąlygas ir naudos iš tokio buvimo pirmiausiai turėtų jie patys bei mūsų šalies kariai. O tai kainuoja. O ar būtina? Taip būtina, jei norime jaustis saugesni.
Ko nebūtina, tai visuomet klausytis bailių, mekenančių, kad visi šie NATO pajėgumų stiprinimai mus pavers taikiniais, provokuos, kad tai esą yra nereikalingi suaugusių žmonių žaidimai - tokius naudingų idiotų ar atvirai Rusijos propagandininkų išvedžiojimus girdėjome jau ne sykį.
