Oficialusis Kijevas visai neseniai pūtė būsimos galutinės pergalės prieš Rusijos remiamus separatistus šalies rytuose trimitus ir net planavo užimti pagrindines jų tvirtoves Donecką ir Luhanską dar rugpjūčio pabaigoje.
Regis, net pati Ukrainos valdžia jau buvo naiviai patikėjusi, kad Rusija nesigriebs radikaliausių veiksmų, pavyzdžiui, atviros karinės invazijos. Bet Rusija padidino apsukas tose mirtinose gūžynėse, kurias iki šiol žaidė. Pakako mesti naujų pajėgų, kurių skaičius iki šiol neaiškus, ir svarstyklės stulbinamai greitai pakrypo Donecko bei Luhansko „liaudies respublikų“ naudai.
Ukrainos kariai kai kuriuose svarbiuose strateginiuose punktuose buvo sutriuškinti.
Nors Kijevas skelbia ir apie milžiniškus Rusijos nuostolius, Ukrainos pajėgos ėmė trauktis kone visu frontu, o separatistai dar ėmė pulti ir Donecko regiono pietuose esantį strateginį uostą Mariupolį.
Kaip dar skaudesnį smūgį Kijevui galima laikyti tai, kad jam vėl teko grįžti ten, kur jį atkakliai stengėsi grąžinti Kremlius, – prie derybų su separatistais stalo.
Maskva visuomet siekė įšaldyti šį konfliktą, taip sukurdama dar vieną placdarmą Ukrainoje, kurią ji, regis, siekia sugriauti politiniu, ekonominiu ir teritoriniu požiūriu.
Ukrainos prezidentas P.Porošenka, žinoma, per tarpininkus, prie to stalo jau buvo sėdęs. Tačiau supratęs, kaip tai pavojinga, paskelbė, kad kariaus iki galutinės pergalės.
Spaudimą Kijevui spręsti konfliktą ne karinėmis, o taikiomis priemonėmis pastaruoju metu, atrodo, buvo atnaujinę ir Vakarai, pirmiausia Vokietija. Taigi penktadienį Minske pasirašytas trišalės kontaktinės grupės protokolas dėl ugnies nutraukimo – aiškus Maskvos pergalės šiame etape ženklas.
Žinoma, dar abejotina, ar po šio pasirašymo Rusija, o gal ir Ukraina toliau nežais dvigubo žaidimo. Vis dėlto politiniu požiūriu tai smūgis ne tik Kijevui, bet ir Vakarams.
O pastaruoju metu Vakarai siekė demonstruoti itin karingą ir ryžtingą laikyseną Maskvos atžvilgiu.
Apie tiesioginę Rusijos agresiją, kuri jau pagaliau visiems tapo akivaizdi, būtinybę duoti jai kuo griežtesnį atkirtį, paramą Ukrainai ir geležinį pasiryžimą apginti rytines sąjungininkes nuo galimo Rusijos puolimo šią savaitę aštriai kalbėjo tiek Estijoje apsilankęs JAV prezidentas B.Obama, tiek NATO viršūnių susitikimo Velse dalyviai, tiek šiek tiek anksčiau į vadovų rinkimus susirinkę Europos Sąjungos šalių lyderiai.
Kokie nauji konkretūs dalykai slypi už šių žodžių?
Ukraina ir ją aktyviausiai remiančios šalys, pavyzdžiui, Lietuva, tikėjosi ir prašė daugiausia: kuo didesnės Vakarų karinės paramos Ukrainai, kuri, beje, pati nenutraukė savo karinės prekybos su Rusija, kuo griežtesnių naujų sankcijų Maskvai, kuo didesnio NATO karinio atstovavimo savo rytiniuose pasieniuose, o dar geriau – nuolatinių karinių bazių.
Lietuva net reikalavo persvarstyti pamatinius sutarčių su Rusija dokumentus ir principus, o Ukraina paskelbė apie planus vėl siekti narystės NATO. Vis dėlto visi šie užmojai iškart nevirs kūnu. Ukrainos narystės perspektyvos skendo miglotose Vakarų lyderių užuominose, nors Velse ir buvo sutarta dėl 15 mln. eurų pagalbos Ukrainos kariuomenei per specialius fondus.
Dabar aišku tiktai tiek, kad tai bus parama kariuomenės reformoms, logistiniams pajėgumams, taip pat sužeistųjų reabilitacijai.
P.Porošenka dar paskelbė sutaręs su neįvardytomis valstybėmis dėl labai tikslios ginkluotės tiekimo. O kai kurie Vakarų šalių lyderiai tokią galimybę griežtai atmetė.
Be to, buvo atsisakyta persvarstyti susitarimus su Rusija, kuriuos, aišku, pažeistų ir nuolatinių NATO bazių steigimas vakarinėje Rusijos pašonėje.
Bet Velse pranešta, kad šiose teritorijose bus kuriamos greitos ir efektyvios jungtinės greitojo reagavimo pajėgos, rengiamos bendros pratybos.
ES parengė naujų sankcijų Rusijai paketą, kuris stiprino dabartines, pirmiausia didžiosioms naftos kompanijoms.
Bet tas paketas buvo vis atidėliojamas, kartu žadant jį visai atšaukti, jei bus pasiektos paliaubos Ukrainos rytuose.
Kad ir kaip būtų, Ukraina ir Lietuva dėl visų minėtų žodžių, veiksmų ir pažadų viešai reiškė džiaugsmą.
Pavyzdžiui, visuose svarbiuose susitikimuose dalyvavusi prezidentė D.Grybauskaitė tvirtino, kad būtent viso to ir buvo siekta, o NATO pažadą nedelsiant reaguoti į kylančias grėsmes Baltijos šalims pavadino istoriniu.
Globalių įvykių fone gana menki atrodo vietiniai karai, vykstantys mūsų politikoje. Beje, juose irgi nepamiršta pakariauti ir D.Grybauskaitė.
Antai praėjusią savaitę prezidentė vėl metė iššūkį valdančiajai daugumai, kai grąžino į pareigas generalinį prokurorą D.Valį po neva palankaus jam teismo sprendimo senoje eismo įvykio byloje.
Toks šalies vadovės akibrokštas sulaukė atsako – pasipiktino ne tiktai visų valdančiųjų partijų, bet ir kai kurie opozicijos atstovai.
Taigi santykiai tarp Seimo ir Prezidentūros, atrodo, nebus šiltesni nei anksčiau ir šį rudenį – nepaisant įprastinių deklaracijų apie vienybę išorės grėsmių akivaizdoje.
