Ir tai suprantama – atkūrus paveldą būtų galima ilsėtis į Druskininkus prisikviesti daugiau Izraelio gyventojų. Jei žydai, lenkai ar kitos tautybės svečiai pasijus čia gerbiami ir laukiami, dar labiau suklestės ir poilsio verslas.
Tuo tarpu Panevėžio miesto valdančiosios konservatorių partijos narys R.Pankevičius, posėdžio metu išrėžęs ugningą kalbą apie tai, kad žydai pokario metu pasižymėjo ypatingu žiaurumu, kad degino lietuvių kaimus, lazdomis negyvai uždaužė vaikus ir moteris arba gyvus juos sudegino, pasiūlė skelbti moratoriumą bet kokiems žydų sumanytiems paminklams.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys R.Pankevičius pratrūko, kai Panevėžio žydų bendruomenė paprašė leidimo pastatyti stelą Jungtinėse Valstijose veikiančiai „Joint“ labdaros organizacijai pagerbti. Lapkričio 6 dieną iš JAV atvyks šios organizacijos vadovai ir numatyta tarptautinė konferencija apie šios organizacijos veiklą.
R.Pankevičiui nepatiko tai, kad toji labdaringa organizacija tarpukariu ir prieš karą rūpinosi tik savo tautos gerove ir stebėjosi, kaip į labdarą gavusiųjų sąrašą tuo metu galėjo patekti ir kelios lietuviškos pavardės. „Kaip jie tą žemę gavo, gal apsipjaustė?“ - retoriškai klausė Panevėžio miesto tarybos narių R.Pankevičius.
Be to, atminimo ženklo statyti jis neleistų ir dėl to, kad šios labdaringos organizacijos komitetas esą glaudžiai bendradarbiavo su sovietų slaptąja policija NKVD.
Net neverta ginčytis su tokiais rėksniais, kurie, spekuliuodami tremtinių ir politinių kalinių kančiomis, bando pažadinti lietuvių emocijas bei nukreipti jas prieš visus žydus. Kai tikri faktai supinami su melu, kai bandoma aiškintis smulkmenas, kas ir už kiek rublių važiavo traukiniu į emigraciją, kai visa tai dar pagardinama emocijomis, gaunasi bjauri propaganda.
R.Pankevičius net priekaištavo žydams, kad šie negelbėjo lietuvių nuo nacių ir komunistų. Pabandykime įsivaizduoti, kaip tai turėjo atrodyti: kone visos Europos tautos (vieni gausiau, o kiti mažiau) bendradarbiauja su naciais, persekioja žydus ir siunčia juos į krematoriumą, o vargšai žydai privalo pabėgti ir dar rasti laiko išgelbėti lietuvį?
Per Holokaustą buvo išnaikinta 96 proc. Lietuvos žydų, o likę gyvi 4 proc. pokario metu turėjo bado iškankinti grįžti iš koncentracijos stovyklų ir pulti gelbėti nuo sovietų agresorių vargšų lietuvių, kurie juos į tuos lagerius dar ir padėjo įgrūsti?
Keistai nuteikia tai, kad valdančiosios konservatorių partijos daugumos meras V.Satkevičius nesustabdė savo partijos nario paleistą įžeidinėjimų tiradą. Juo labiau kas Panevėžio istorikai „Joint“ veikloje nieko blogo neįžvelgė, priminė, kad net viena Panevėžio gatvių tarpukaryje buvo pavadinta jos vardu.
R.Pankevičius teigė, kad žydų tautybės sovietų režimo rėmėjai buvę patys žiauriausi. Net nereikia oficialios statistikos, tereikia pasikalbėti su tais, kurie buvo tremiami ir kankinami, ir paaiškėtų, kad kur kas didesnis skaičius žiaurių tardytojų ir stribų buvo tarp pačių lietuvių.
Dažnai lietuvis stribas būdavo žiauresnis net ir už sovietų kareivius. Tai mūsų ūkininkai skųsdavo režimui kaimyną, nes tokiu būdu norėjo dykai pasisavinti kaimyno žemes ir trobesius. Ir didžiausios Lietuvos partizanų netektys susijusios su tuo, kad būdavo verbuojami lietuviai išdavikai.
Kai dar Sąjūdžio laikais lankiausi Rusijos šiaurėje, Vorkutoje, buvau sutikęs tremtinį mokytoją, tikrą tarpukario laikų inteligentą, kuris abejojo, ar beverta grįžti į Lietuvą, nes po tremties giminės pasidalinę jo namus, su juo nebendrauja ir dabar jis tiesiog nebeturi kur grįžti. Kita šeima grįžo į Lietuvą, tačiau apsigyveno kitame rajone ir su giminėmis nebendravo, nes jie buvo išvežti įskųsti tų savo giminaičių.
Ar lietuviui buvo skaudžiau tada, kai jį kankino žydų tautybės tardytojas, ar kai žiaurus lietuvis, kurių sovietų režimui talkino tikrai labai daug? Skaičiuojant net pagal tautybę, tenkančių tokių režimui talkinusių žydų ir lietuvių šimtui tos tautos gyventojų, lietuvių susidarytų kur kas daugiau.
Lygiai taip pat reikia pripažinti, kad, nors antisemitinių pasisakymų karo metu būta, tačiau nei laikinoji lietuvių valdžia, nei Lietuvos partizanai oficialiai neragino naikinti žydų kaip tautos, nors šimtai lietuvių asmeniniu sprendimu naciams talkino.
Kiekviena tauta turi teisę istorinius faktus interpretuoti pagal tai, kaip jie paveikė tos tautos likimą. Galima suprasti ir žydus, kurie eina pagerbti sovietinių karių. Lietuviams J.Stalino kariai yra grobikai bei okupantai, brutaliai naikinę mūsų tautos inteligentiją ir valstybingumą.
Tačiau kaip mes, lietuviai, dabar vertintume tuos pačius sovietų karius, jei naciai būtų koncentracijos stovyklose sunaikinę 90 proc. lietuvių, o sovietai būtų tuos 10 proc. dar išgelbėję?
Dėl tų įvairių istorijos vingių ir žydai nebūna patenkinti, jeigu lietuviai ir nacių, ir sovietų režimus vertina vienodai blogai. Bet juk lietuviai irgi turi teisę taip vertinti savo istoriją.
R.Pankevičius užsipuolė žydų režisierių, kuris neva kūrė spektaklius apie kolūkių kūrimą, garbino sovietinę sistemą.
Tai gal tada ir mums, lietuviams, atkūrus valstybingumą, reikėjo sunaikinti savo talentingus režisierius ir aktorius, poetus, tą patį J.Marcinkevičių, kurie daugiau ar mažiau atidavė duoklę režimui, kad vėliau galėtų vaidinti, statyti normalius spektaklius ir rašyti normalias eiles. Konformizmas būdingas visoms tautoms.
Net ir neseniai mirusį aktorių D.Banionį bei režisierių V.Žalakevičių buvo galima pasmerkti ir uždrausti už filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Pokario laikų nemačiusiam ir istorijos nežinančiam žiūrovui šis filmas Lietuvos partizanus pristatys tik iš blogosios pusės.
Ar žino R.Pankevičius, kad už antisemitinius pasisakymus žydai turi pretenzijų ir mūsų Tautinės giesmės kūrėjui V.Kudirkai? Visko toje istorijoje buvo, daug ką lenkai, žydai ir lietuviai vertina skirtingai, tačiau nebūtina skubotais pareiškimais pulti smerkti kitų, jeigu savęs gerai dar nepažįsti. Ir jeigu atgailos dar nesi atlikęs dėl savo klaidų.
