Kadangi šį rašinį turbūt daugiau skaitys ne teisininkai, todėl trumpai paaiškinsiu, kad nuo 2003 m. gegužės mėnesio, įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui (toliau sutrumpintai BPK) tyrėjai (pareigūnai paskirti tirti nusikalstamas veikas) pakeitė iki tol neblogai dirbusius Lietuvos tardytojus, kurie beje nebuvo pagarsėję nusikalstamais darbais.
Tardytojais mūsų šalyje dirbo apie šešis šimtus pareigūnų, kurie paprastai turėjo aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą ir buvo visiškai atsakingi už parengtinio tyrimo greitumą, kokybiškumą, žmogaus teisių ne pažeidžiamumą, savo veiksmų teisėtumą, už savo asmeninį padorumą, moralumą, etiškumą ir pan. Jų veiklą tuomet kontroliavo prokurorai o paprasčiau sakant, tik tuomet, kai tardytojai bylą siųsdavo teismui su kaltinamąja išvada, arba reikėdavo spręsti kaltinamojo (įtariamojo) suėmimo, kratos ir kai kuriais kitais atvejais.
Jeigu kildavo įtarimas, kad tardytojas padarė teisės pažeidimą, tokiais atvejais parengtinį tardymą darydavo prokurorai, bet ne tie patys kolegos tardytojai.
Dabar gi vietoje parengtinio tardymo yra įteisintas ikiteisminis tyrimas, kurį atlieka per penkis tūkstančius tyrėjų ir dar daugiau kriminalinės policijos kitų darbuotojų, tyrimą organizuoja, koordinuoja, kontroliuoja jam vadovauja ir patys tiria dar apie aštuonis šimtų prokurorų. Visa ši armija tyrėjų efektyviau negali dirbti dar dėl vieno iš esmės bereikalingo tarpininko-ikiteisminio tyrimo teisėjo, kurio kompetencijoje leisti ar neleisti atlikti kelias dešimtis tyrimo veiksmų.
Aiškiau sakant, tardytojo funkcijos dabar išskaidytos net per tris subjektus-prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo dar ir policijos ar kitos ikiteisminio tyrimo įstaigos viršininko. Visi tačiau žinome, kad veikiant tokiam skaitlingam pareigūnų aparatui, tyrimo veiklos rezultatai nei kiek nepagerėjo, o atidžiau panagrinėjus statistinius duomenis (kriminologai sako kad ir juos reikėtų dauginti bent iš penkių) pagrindiniai rezultatai netgi suprastėjo.
O kiek Lietuvoje gyventojų beliko?
Taigi tyrėjais dabar dirba bet kas, yra ir nemažai neužimtų vakansijų, dirba ir vidurinės mokyklos absolventai, kurie baigė trumpus kurselius ir pan., nors darbas kiek visi suprantate, yra labai atsakingas, imlus, emociškai slėgiantis, betgi apmokamas valytojos uždarbio lygmeniu. Nėra ir kitokių apčiuopiamų garantijų-gal būt tik paankstinta pensija, tačiau ir ją reikia užsitarnauti.
Todėl neblogai parengti teisės bakalaurai ir magistrai tyrėjais neina dirbti, mieliau patruliuoja (atidirbai parą ir tris dar laisvos dienos, o atlyginimas kartais didesnis nei tyrėjo) ar užima kitas kabinetines pareigas.
Tad vyrai kartais ir „atsipalaiduoja“... ( beje ir moterys, nes tyrėjo funkciją dažniausiai atlieka kaip tik moterys, kurios yra kruopštesnės, atsakingesnės, mažiau atsikalbančios ir kt.).
Reikėtų pasakyti tiksliau, tyrėjai „atsipalaiduoja“ ne tiek dėl to menko atlyginimo, bet labiausiai dėl neprotingai netgi alogiškai teisės normomis sukonstruotų tyrimo veiklos procesinių taisyklių, dabar menkai vertinamo ir neprestižinio darbo.
Aš tikrai nenoriu įžeisti didžiausios dalies tyrėjų ir prokurorų, kurie, nepaisant painios procesinės tyrimo procedūros, organizacinių nesklandumų, skurdžiai apmokamo darbo, vis dėlto ištvermingai, principingai bei atsakingai ir toliau atlieka taip reikalingas visuomenei funkcijas, kovoja su nusikalstamumu ir užtikrina tam tikrą žmonių aplinkos ir jų turto saugumą, tačiau visuomet užkliūva būtent rezonansinės situacijos, kurios dabar teisinėje visuomenėje deja beveik neaptariamos, daug kas nutylima, bet visi suprantate kaip tai yra pavojinga.
Pradžioje dar paminėjau „atliekamas ikiteisminis tyrimas“, tačiau trumpai pasiaiškinkime, kuo gi jis skiriasi nuo ankstesnio baudžiamosios bylos iškėlimo ir parengtinio tardymo procedūrų? O gi tuo, kad dabar, kaip taikliai išsireiškė mano kolega- ilgai policijoje dirbęs aukštas pareigūnas, ikiteisminis tyrimas dažniau imituojamas nei iš tikro atliekamas. Nusikaltimų aukos, nukentėję asmenys pagal galiojantį reglamentavimą, dažniausiai net nežino, kas jo atvejį tiria ir kokie tyrimo rezultatai.
Mūsų valstybėje įvyko taip, kad ikiteisminio tyrimo procedūra tapo labiau reglamentuojama nebe įstatymais o žinybiniais įsakymais, rekomendacijomis ir pan.
Kad tuo įsitikintų, kiekvienas gali atsiversti Respublikos prokuratūros puslapyje įdėtą „Rekomendaciją dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“, kuri patvirtinta generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 ir dalinai pakeista generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. I-133.
Taigi, nepaisant, kad įstatymas - Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 166 str. įpareigoja pradėti ikiteisminį tyrimą gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, nurodyta rekomendacija nurodo tyrėjam dėl nužudymų, padegimų ar dingusių žmonių nepradėti iškart ikiteisminio tyrimo o tirti mirties, gaisro, ar asmens dingimo priežastis o statistiniuose dokumentuose juos registruoti ne oficialia ikiteisminio tyrimo registracijos tvarka, bet kitaip, pvz. Nr.555000-mirties atveju.
Dėl šios rekomendacijos iš esmės tyrimas nevyksta, renkamos pažymos, atliekamos kitokios procedūros ir t. t., nors įstatymas ir tokiems tikslinimams nustato veiksmingų procesinių veiksmų atlikimą iki 10 dienų terminu, o minėta rekomendacija leidžia tyrėjui tikslinti informaciją neribotą laiką, kas sukuria tam tikras prielaidas tyrimo vilkinimui ir kt.
Beje Respublikos prokuratūra prikūrė dar ir kitų rekomendacijų, kurios dažnai kertasi su įstatymo esme. Jau daugiau nei metai įteisintas formalizuotas ikiteisminis tyrimas, kuriam nustatomas penkerių dienų tyrimas, nors procesinis įstatyminis reglamentavimas tokio sutrumpinto tyrimo nenumato.
Laiku nepradedant intensyvaus ir atsakingo padarytų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo ir šį procesą vilkinant, žinoma dingsta veikų tiek materialūs tiek ir išliekantis žmonių atmintyje reikšmingi įrodymai o suvėluotai, po keleto savaičių ar mėnesių pradėjus pilnavertį ikiteisminį tyrimą, gero rezultato nebūna.
Tad nukentėjusieji asmenys, nusikaltimų aukos neretai paliekamos likimo valioje, jų teisėti interesai visiškai neginami. O žmonės dar labiau piktina tai, kad tyrėjai geria, patys daro nusikalstamas veikas ir pan.
Betgi jei tyrimo funkciją mes ir toliau patikėsime tūkstančiams mažai motyvuotų pareigūnų ir optimaliai nesureglamentuosime baudžiamajame persekiojime dalyvaujančių subjektų statuso ir tarpusavio veiklos taisyklių, visuomenė geresnės perspektyvos tikėtis negali.
Beje, man asmeniškai visiškai nesuprantama, kodėl oficialios institucijos ar teismai iki šiol nė karto nesikreipė į Lietuvos Konstitucinį Teismą dėl seniai akivaizdžiai matomų Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimų baudžiamojo persekiojimo teisiniame režime.
Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacija daugelį kartų įspėjo Generalinę prokuratūrą, kitas teisines institucijas apie netvarką ir chaosą reglamentuojant ikiteisminį procesą ir organizuojant tokią veiklą, tačiau apart kai kurių atsirašymų, paraminimų nieko racionalaus nedaroma.
Mano nuomone, sugrąžinus 2003 m. gegužės mėnesio išvakarėse galiojusį BPK, kuris tuomet buvo visiškai „išvalytas“ nuo sovietinio palikimo ir efektyviai veikė, būtų tai, ko reikia mūsų visuomenei ir valstybei, būtų sutaupyti šimtai milijonų litų, kurių dabar viskam trūksta.
Petras Ancelis yra Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos Tarybos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto profesorius
