Priekaištų turėčiau komentatoriams. Jie tarsi palikti likimo valiai. Kai apie rungtynes pasakoja tik vienas žmogus, nereikia stebėtis, kad būna akimirkų, kai jis ima ir nusišneka.
Kai žmogus girdi vien savo balsą ir neturi su kuo pasitarti, pasitaiko ir juokingų akimirkų. Komentatorius profesionaliau atlieka savo darbą, kai turi galimybę su kuo nors padiskutuoti, aptarti situaciją.
Lietuvoje yra beveik trys milijonai krepšinio ekspertų. Tad kodėl nepasikvietus į pagalbą vieno iš jų? Tai pagyvintų transliaciją. Monologas neretai virsta apdainavimu to, ką matai.
Mūsų televizijų, kaip ir kitų šalių, žurnalistai per varžybų pertraukas kalbina žaidėjus, tyko jų koridoriuose, prie drabužinės.
Žinau, kaip krepšinio treneriai pyksta, kai juos kalbina po antrojo kėlinio, bet komentatoriai taip elgiasi visame pasaulyje. Dviračio čia neišrandame.
Tačiau būtų įdomu per pertraukas išgirsti ir kitų sporto pasaulyje žinomų žmonių nuomonę.
Lietuvos televizijose pasigendu laidų, kuriose būtų pateikta pasaulio sporto panorama, o ne tik pasakojama apie pavienius renginius.
Niekada nebandėme transliuoti svarbiausių teniso varžybų, o tai visame pasaulyje labai populiaru. Kita vertus, suprantu, kad tokios transliacijos yra labai brangios.
Galiu pasakyti, kad pastaraisiais metais mūsų šalies televizijų programos smarkiai pagerėjo. Ėmėme virti savo „muilą“, o to prieš 15 metų nedarėme. Moterys dėl jo lipte prilipusios prie ekranų.
Pradėjome pirkti įvairaus modelio laidas, kurti realybės šou, rengti konkursus. Tiesa, pagal Jurgį ir kepurė – darome tai savaip.
Tačiau dėl to negali per daug pykti – pamažu viskas atsistoja į savo vėžes. Išmetame tai, ko nereikia, ir mažais žingsneliais žengiame į priekį. Konkurencija visus verčia krapštyti smegenis ir būti kūrybingus.
Visose srityse mane žavi talentingi ir kūrybingi žmonės. O ekranuose daug ir tariamų žvaigždūnų, kepamų įvairiuose realybės šou.
Kai kurie jų vėliau perkepami. Kiti be jokio apšilimo metami į priekines linijas – iš jų bandoma lipdyti įžymybes. Dažnai dar neapšilę kojų televizijoje jie jau atitrūksta nuo tikrovės. Daugeliui tų jaunuolių dar reikia smarkiai padirbėti. Jie žengdami į TV ekraną (kaip kadaise mes eidami į krepšinio aikštelę) turi jausti atsakomybę. Jie turi kurti pridėtinę vertę, atlikti misiją, nešti žinią.
Labai gaila, kad šiemet netekome Gintaro Ruplėno. Esu daug metų pažįstamas su „Dviračio šou“ kūrėjais. Šis žanras – vienas sunkiausių. Todėl suprantu, kiek daug reikia įdėti darbo ir pastangų norint išlikti tiek metų televizijoje.
Šis žanras privalo egzistuoti. Ko vertas žmogus, bijantis savo šaržo? Ko vertas tas, kuris nesugeba pasijuokti iš savęs? Privalu mokėti pažvelgti į save iš šalies.
