Jų yra visame pasaulyje – nuo šiltos Australijos iki atšiaurios Aliaskos. Iš 187 Lietuvos garbės konsulų dauguma – verslininkai, rašo „Lietuvos rytas“.
Jų reputacija turi būti be priekaištų, o sąskaita banke netuščia. Garbės konsulas turi išgalėti ne tik rengti priėmimus, bet ir padėti į bėdą patekusiems Lietuvos piliečiams.
Tokios pagalbos Pakistane yra sulaukęs per talibų išpuolį žuvusio alpinisto Ernesto Markšaičio bičiulis Saulius Damulevičius, o Turkijoje – didelis būrys turistų, likimo valiai paliktų oro uoste.
Tačiau ir Lietuvos garbės konsulai nelieka nuskriausti. Šis postas padeda megzti svarbias pažintis, atveria reikiamas duris. O karo metu jis gali tapti gelbėjimo ratu.
Galbūt to iš naujų, tik šių metų birželį jam suteiktų pareigų tikėjosi pasiturintis ukrainietis verslininkas Mykola Zelenecas? Lietuvos garbės konsulas Ukrainos mieste Luhanske gerai sutarė su separatistais, tik buvo ne už karą, o už taikią Ukrainos federalizaciją.
Kai po Maidano revoliucijos Rytų Ukrainoje valdžią užėmę separatistai paėmė į rankas ginklus, o Ukrainos kariuomenė pradėjo antiteroristinę operaciją, M.Zelenecas susiruošė palikti Luhanską. Tačiau nespėjo – išvykimo dieną, rugpjūčio 9-ąją, buvo nužudytas.
Po konsulo žūties paaiškėjus jo ryšiams su separatistais Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius šią informaciją pavadino „Kremliaus propaganda“ ir žuvusįjį apdovanojo.
Tačiau kai M.Zeleneco ryšius su separatistais patvirtino ir jo našlė, ministras prarado žadą.
Pabėgėlę slegia baimė
„Mano vyras Nikolajus tikrai nebuvo šnipas“, – patikino Elena Zelenec, savo vyrą visada vadinusi rusišku vardu.
Našlė neigė spėliones, pasklidusias po sutuoktinio žūties: esą jis buvo slaptasis agentas, todėl ir buvo nužudytas.
E.Zelenec su vaikais persikėlė į Ukrainos sostinę Kijevą.
Nors paliko karinio konflikto krečiamą Luhanską, o vėliau – ir Charkovą, moteris neatsikratė baimės. Ji nesijaus rami tol, kol nesužinos, už ką buvo nužudytas mylimas sutuoktinis.
Žino, kas įvykdė egzekuciją
„Dieve, už ką taip mus baudi? Mano širdis plyšta iš skausmo, baimės. Mano mielasis, aš labai tave myliu“, – tokius laiškus 40 metų Elena rašo savo vyrui.
Našlė nenutraukė ryšių su Luhanske likusiais bičiuliais. Jiems pavyko išsiaiškinti, kad su mūsų šalies garbės konsulu 39 metų M.Zelenecu susidorojo ne plėšikaujantys ir žmones dėl išpirkos grobiantys banditai.
Klestinčio verslininko, norėjusio tapti Luhansko meru, krauju rankas susitepė Rytų Ukrainoje viešpataujantys separatistai, vietinių vadinami pašauktiniais.
Paaiškėjo ir daugiau detalių, kurios patvirtina, kad verslininkas buvo pagrobtas ne dėl pinigų.
Šūvių serija – į nugarą
Kelių įmonių ir gamyklos savininkas M.Zelenecas rugpjūčio 9-ąją turėjo palikti nesaugų Luhanską ir vykti į kitą Ukrainos miestą Charkovą, kur jau buvo persikėlusi jo šeima.
Staiga į po daugiabučiu esančią automobilių aikštelę įlėkė mikroautobusas be numerių, iš jo iššoko ginkluoti vyrai. Jie įsisodino M.Zelenecą ir šalia buvusį kitą vyriškį – daugiabučio durininkės brolį.
Abu sulaikytieji buvo nuvežti į miesto pakraštį. Separatistai patikrino jų dokumentus, tačiau nepaleido. Jie atrodė susinervinę.
M.Zelenecas paklausė: „Vyrukai, gal jums reikia pinigų?“ Tačiau šie žodžiai ginkluotus vyrus, atrodė, dar labiau sunervino. Matyt, jie jau turėjo įsakymą iš viršaus.
M.Zelenecą pagrobėjai parklupdė ant kelių. Jam į nugarą buvo paleista kulkų serija iš automatinio ginklo.
Durininkės brolis maldavo nežudyti. Jis buvo nuvežtas į rūsius, kuriuos separatistų pajėgos pavertė laikinuoju kalėjimu, ir ten perduotas kitiems ginkluotiems separatistams. Po penkių parų suimtasis buvo paleistas.
„Tą kalėjimą kontroliuoja pašauktiniai. Todėl jau visiškai aišku, kad mano vyrą nužudė būtent jie.
Tačiau už ką ir kas taip nurodė padaryti? Kol nepaaiškės motyvai, negalėsiu su vaikais grįžti gyventi į Luhanską. Mums ten gali būti nesaugu“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo E.Zelenec.
Verslininkas M.Zelenecas gerai sutarė su separatistais ir nesulaukė grasinimų.
Tad kodėl separatistai taip žiauriai pasielgė su žmogumi, kuris su jais nesipyko, o, kai kurių šaltinių teigimu, netgi parėmė finansiškai? Ar galėjo M.Zelenecas būti nužudytas už Lietuvos garbės konsulo veiklą?
Ministras paskubėjo?
Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas neatmetė galimybės, kad garbės konsulas buvo pagrobtas dėl jo ryšių su Lietuva. Bet kol nusikaltimas neatskleistas, tai tik viena iš versijų.
M.Zelenecas garbės konsulu Luhanske buvo paskirtas neseniai.
Ministras L.Linkevičius parašą po nutarimu suraitė tik birželio 14 dieną, nors dokumentai į ministeriją buvo pasiųsti jau prieš kelerius metus.
Ambasadoriaus teigimu, Lietuvai, ypač dėl naujų verslo ryšių, buvo naudinga turėti garbės konsulą Rytų Ukrainoje, kur sutelkta pramonė, veikia daug gamyklų.
M.Zelenecas dar nebuvo spėjęs atidaryti konsulato. Su žmona Elena jie planavo tai padaryti tik tada, kai karinis konfliktas nurims.
Ilgamečiai Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai, nepanorę skelbti savo pavardžių, stebėjosi ministro sprendimu skirti garbės konsulą per patį karinio konflikto įkarštį.
Toks laikas nėra tinkamas, nes neaišku, kurią pusę užsienio pilietis palaiko, ar jis neturi ryšių su teroristais.
„Lietuvos ryto“ kalbintas buvęs aukštas Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnas suabejojo, ar M.Zelenecas nužudytas už ryšius su Lietuva. Kaip rodo pavyzdžiai, tokiais atvejais žmonės mušami, tardomi, bet ne nužudomi be jokio paaiškinimo.
Pašnekovas taip pat abejojo, ar pasiturintis verslininkas buvo užverbuotas kaip agentas, o gal net kaip dvigubas agentas.
„Iš šnipinėjimo nepralobsi“, – patikino buvęs saugumietis.
Be to, šnipai paprastai neiškeliami į aukštesnius postus. Jie dirba tyliai pogrindyje, todėl ir yra vadinami kurmiais.
Verslo santykiai įtempti
„Lietuvos ryto“ kalbinti kriminalinės žvalgybos specialistai mano, kad turėtų būti tikrinamos visos nužudymo versijos, tarp jų ir susidorojimas dėl verslo, konkurencijos.
Nuverstojo Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikais įmonių savininkai būdavo verčiami perrašyti turimas akcijas kitiems. Todėl tame krašte verslo santykiai įtempti.
E.Zelenec pasakojo, kad jos vyras ketino įmones valdyti per atstumą iš Charkovo.
Bet verslininkas galėjo planuoti ir kitą atsitraukimo kelią – perkelti verslą ir šeimą į saugią šalį.
Taip jau pasielgė ne vienas karo krečiamos Ukrainos verslininkas. O einant garbės konsulo pareigas tai padaryti gerokai lengviau.
Tikrina veiklą ir ryšius
M.Zeleneco reputacija, kaip ir kitų kandidatų į garbės konsulus, turėjo būti tikrinama. Užsienio reikalų ministerija to įprastai prašo Valstybės saugumo departamento.
Todėl ministras L.Linkevičius, prieš skirdamas M.Zelenecą mūsų šalies garbės konsulu, turėjo susipažinti su saugumiečių pažyma. Žinoma, jeigu tokia buvo.
Dar prieš kelerius metus saugumiečiai itin kruopščiai tikrindavo, ar kandidatai į šias pareigas nėra susiję su mafijinėmis struktūromis, ar jų veikla ir ryšiai negali pakenkti Lietuvos vardui.
Mat kartais tapti garbės konsulu trokšta prieštaringos reputacijos asmenys. Tokių yra buvę ir tarp siekiančių prestižinių pareigų, ir tarp jau paskirtų į konsulo vietą užsienio piliečių.
Glaudėsi prie nusikaltėlių?
Vienu skandalingiausių asmenų, pakliuvusių į mūsų šalies garbės konsulų sąrašą, buvo Libano pilietis Raymond’as Sarki. Po trejų veiklos metų šio veikėjo įgaliojimai 2000-ųjų sausį nebuvo pratęsti.
R.Sarki reputacija suabejota, kai kitas libanietis Bassemas Merhebi pareiškė, esą jo tautietis nusipirko konsulo įgaliojimus duodamas kyšius Lietuvos pareigūnams.
Lietuvoje verslą turėjęs ir nuoskaudas dėl R.Sarki neįvykdytų verslo pažadų jautęs libanietis tautietį kaltino ir ryšiais su Kauno nusikaltėliais.
Pareigūnams buvo perduota vaizdajuostė, kurioje R.Sarki įamžintas kartu su tuomečiu Kauno Žaliakalnio gaujos vadeiva Jonu Nagrockiu, pravarde Negras. Esą libanietis planavo su jais cigarečių kontrabandos verslą.
Tačiau ir pats skundikas, perdavęs mūsų šalies institucijoms R.Sarki kompromituojančią informaciją, pakliuvo į Interpolo akiratį. Jis buvo išsiųstas iš Lietuvos, tačiau grįžo ir kurį laiką nelegaliai čia gyveno.
O R.Sarki, bandęs susigrąžinti garbės konsulo titulą, 2001-ųjų birželį vėl pakliuvo į skandalą. Užsienio naujienų agentūros tada pranešė, kad Libane jis uždarytas į areštinę dėl įtarimų narkotikų kontrabanda.
Titulą gavo atsitiktinai
Nors dauguma Lietuvos garbės konsulų – verslininkai, yra ir architektų, inžinierių, mokslininkų, menininkų, mokytojų.
Kai kurie jų troško būti garbės konsulais, o kiti šias pareigas gavo atsitiktinai, patiems jiems netikėtai. Tokie asmenys iki tol neturėjo jokių sąsajų su mūsų šalimi.
Pavyzdžiui, Lietuvos garbės konsului Malaizijoje Hong Lee Pee šias pareigas pasiūlė patys Lietuvos diplomatai.
Architektas puolė aiškintis, kokia šalis yra Lietuva ir kur ji yra. Užsienietis atrado Malaizijos ir Lietuvos ekonomikos panašumų. Jo nuomone, šalys gali būti viena kitai naudingos.
Netikėtai mūsų šalies garbės konsulu 1996 metais yra tapęs ir brangakmenių pirklys iš Šri Lankos Mohamedas Ansaras Jabiras.
Prašymas eiti šias pareigas 1995 metais nustebino ir olandą Wilhelmą Brouwerį, kuriam lietuvių diplomatai pasiūlė tapti garbės konsulu Dominikoje. Esą už tai, kad jis pirmas ten ištarė Lietuvos vardą.
Atlikėjas padeda tėvui
Nemažai užsienio piliečių, tapusių mūsų šalies garbės konsulais, turi stipresnius ryšius su Lietuva nei minėti atsitiktiniai asmenys.
Irake Lietuvos garbės konsulu nuo 2009 metų dirbantis Ibraheemas Mahmoodas – dainininko Alano Chošnau tėvas. Jis didžiuojasi savo vyresniuoju sūnumi.
A.Chošnau prieš dvejus metus padėjo savo tėvui rengti mūsų šalies verslininkų ir politikų vizitą į Kurdistaną – autonominį Irako regioną.
Irake yra maža lietuvių bendruomenė. Vienai lietuvei su dukterimis, kuri norėjo iš tos šalies išvykti, I.Mahmoodas padėjo gauti reikalingus dokumentus.
Statybų įmonę Kurdistane valdantis verslininkas buvo ne kartą atvykęs į Lietuvą, kvietė lietuvius dirbti Irake. Esą naftos turtingame krašte reikia specialistų ir darbo rankų – nuo statybininkų iki logistikos vadybininkų.
Tačiau kol kas lietuviai nesidomi šia rinka taip aktyviai kaip kitų Europos valstybių gyventojai.
„Bet durys ir toliau lieka atviros“, – patikino I.Mahmoodas.
Užsienio kompanijos, Irake bijančios tapti teroristų taikiniu, gali prašyti tos valstybės apsaugos.
„Nišą Irake gali surasti beveik kiekvienas verslininkas, tik reikia noro, drąsos ir kantrybės, nes Artimųjų Rytų kultūra bei verslo papročiai neretai nuslopina Lietuvos verslininkų entuziazmą“, – kalbėjo dainininkas A.Chošnau, ne kartą buvęs pas tėvą ir palaikantis su juo artimus ryšius.
Australijoje – lietuvių kalba
Tarp garbės konsulų gausu ir išeivijos lietuvių arba jų palikuonių. Kai kurie jų neblogai kalba lietuviškai.
Trečius metus garbės konsulo pareigas Melburne (Australija) einanti Danutė Levickis kasdien bent po dvi valandas rašo atsakymus į lietuvių laiškus. Jos abu tėvai kilę iš Žemaitijos.
Buvusią matematikos mokytoją kasdien pasiekia 8–12 laiškų. Daugumą jų siunčia Australijoje gyvenantys lietuviai. Jie klausia konsulės apie dvigubą pilietybę, prarastus dokumentus, santuokos registravimą, vizas. Atskrieja ir pagalbos prašymų iš kalėjimo.
Turistams parūpino pastogę
Išskirtinio pagalbos prašymo šią vasarą sulaukė Lietuvos garbės konsulė Turkijos mieste Antalijoje Ismahan Mine Okudur. Jos buvo paprašyta padėti turistams.
Šių metų liepos mėnesį daug poilsiautojų iš Lietuvos buvo įstrigę Turkijoje, Graikijoje ir Bulgarijoje dėl nemokios organizatorės „Go Planet Travel“ kaltės.
Garbės konsulės tėvui priklausanti bendrovė „Akay Tour“ pasirūpino Antalijos oro uoste likimo valiai paliktais 150 poilsiautojų – išvežiojo juos po viešbučius ir apmokėjo nakvynę. Vėliau šias išlaidas grąžino draudimo bendrovė.
Po tragedijos suskubo padėti
Mūsų šalies garbės konsului Pakistane Mohamedui Masudui Khanui už pagalbą yra dėkingas garsus alpinistas S.Damulevičius.
2013 metų birželio 22 dieną Talibano teroristai, įsiveržę į 4 kilometrų aukštyje įrengtą bazinę alpinistų stovyklą, nužudė dešimt užsieniečių ir vieną pakistanietį vedlį.
Teroristų auka tapo ir lietuvis alpinistas E.Markšaitis.
Dviem kilometrais aukščiau įrengtoje stovykloje buvusiam ir mirties išvengusiam S.Damulevičiui teko rūpintis draugo palaikų pargabenimu į Lietuvą.
„Ta tragedija buvo labai netikėta, nežinojau, ką toliau daryti. Kai specialiu lėktuvu mus, alpinistus, nuskraidino į sostinę Islamabadą, mane pasitiko Lietuvos garbės konsulo Pakistane padėjėjas.
Jis davė konsulo kontaktus ir paaiškino, kokius formalumus reikės sutvarkyti.
Vėliau susitikau ir su pačiu garbės konsulu, jis padėjo sutvarkyti dokumentus, reikalingus E.Markšaičio kūnui ir asmeniniams daiktams pargabenti į Lietuvą, siūlė visokeriopą pagalbą. Tai šiltas, malonus ir paslaugus žmogus“, – pasakojo S.Damulevičius.
Jamaikietei – staigmena
Garbės konsulo pareigomis didžiavosi ir mūsų šalies piliečiams ne kartą yra padėjusi Jamaikos dailininkė Lois Cecelia Lake-Sherwood. Tačiau jos kadencija nebuvo pratęsta be jokių paaiškinimų.
Jamaikietė 1992 metais rūpinosi konkurso „Mis Lietuva“ nugalėtojos Rasos Kukenytės viešnage, jos garbei rengė priėmimus.
2002 metais jamaikietė teikė konsulinę pagalbą lietuviams, kurie buvo įkliuvę su marihuana. Ji lankėsi pas juos kalėjime. Už tai garbės konsulė sulaukė tuomečio užsienio reikalų ministro Antano Valionio padėkos.
L.C.Lake-Sherwood „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad savo šalyje ji yra rengusi lietuvių dailininkų parodas, ne kartą padėjo turistams.
Jaunavedžių rojumi vadinama Jamaika vilioja įsimylėjėlius ir iš Lietuvos.
Jų santuokos liudijimą konsulė patvirtindavo antspaudu.
Pernai gruodį garbės konsulė netikėtai gavo ministro L.Linkevičiaus pasirašytą laišką, kuriame jis padėkojo už darbą ir pranešė, kad jos kadencija nepratęsiama.
Menininkę tai nustebino. O ypač ją sutrikdė prašymas už savo lėšas išsiųsti į Lietuvą konsulo regalijas.
„Aš niekada Lietuvos užsienio reikalų ministerijos neprašiau grąžinti man lėšų, kurias išleidau padėdama jūsų šalies piliečiams – taip pat ir tiems, kurie buvo atsidūrę kalėjime.
Nesu gavusi jokio įspėjimo, kad mano veikla ministerija nėra patenkinta ir kad mano kadencija gali būti nepratęsta“, – „Lietuvos rytui“ aiškino jamaikietė.
Lietuvos vardas – ir Aliaskoje
Kodėl ministras L.Linkevičius nusprendė atsisakyti Jamaikos dailininkės paslaugų, lieka paslaptis. Mat Užsienio reikalų ministerija nuo konkretaus atsakymo išsisuko – tik patvirtino, kad konsulės kadencija nebuvo pratęsta.
Gal kliūtis – amžius, nes menininkė perkopusi 70-metį? Vargu, nes dauguma konsulų yra vyresnio amžiaus, vyriausiam – jau 89-eri.
Galbūt į Jamaiką užsuka per mažai lietuvių? Tikslus turistų iš Lietuvos skaičius neskelbiamas, tačiau jų vis tiek turėtų būti daugiau nei Aliaskoje. Bet ir čia mūsų šalis nuo praėjusių metų pavasario turi garbės konsulę.
Ministro L.Linkevičiaus nutarimu šios pareigos suteiktos iš Šakių kilusiai Svajai Vansauskas-Worthington. Anglų filologijos profesorė, išeivė iš Lietuvos, Aliaskoje gyvena nuo 1975 metų.
71 metų profesorė patikino, kad ji sėkmingai plėtoja kultūros ir švietimo ryšius. O galbūt Lietuvai svarbu turėti savo žmogų tame krašte ir dėl kitų priežasčių?
Šį atšiaurų kraštą XIX amžiuje Rusijos caras Aleksandras II už 7,4 mln. dolerių pardavė JAV.
Kremlius iki šiol kremtasi dėl tokio caro neapdairumo. Rusijoje Aliaska kartais pavadinama „Ais-Krym“ (angliškai „ice-cream“ – ledai iš grietinėlės). Bet rusai galvoje turi ne ledus, o Krymo pusiasalį.
Tinkamus kandidatus rasti nelengva
Renatas Juška
Buvęs ambasadorius
„Dirbdamas ambasadoriumi Vengrijoje buvau akredituotas dar keturioms Vakarų Balkanų valstybėms – Serbijai, Bosnijai ir Hercegovinai, Juodkalnijai ir Makedonijai.
Tik Makedonijoje Lietuva turi garbės konsulą, kuris sėkmingai dirba jau daug metų, tačiau kitose minėtose šalyse Lietuvos atstovavimą reikėtų stiprinti.
Serbijoje, kuri yra neabejotina šio regiono lyderė, Lietuva turėtų steigti ambasadą, tačiau tam nerandama lėšų. Todėl garbės konsulai galėtų bent iš dalies užpildyti šią spragą.
Per ketverius metus taip ir nepavyko rasti tinkamų kandidatų į garbės konsulus nei Serbijoje, nei Juodkalnijoje, nei Bosnijoje ir Hercegovinoje. Tiksliau, kandidatų buvo, bet nusprendžiau nerizikuoti ir nesugadinti Lietuvos reputacijos.
Vienose minėtų šalių yra neseniai praūžęs karas, kitos yra kaltinamos mafijiniais valdymo metodais, korupcija, kontrabanda.
Šių šalių visuomenės ar verslas yra smarkiai politizuoti.
Todėl gali atsitikti taip, kad Lietuvos garbės konsulas, kuris šiandien yra mielas šiai valdžiai, rytoj jau bus vertinamas kaip naujos valdžios priešininkas ar pats tokiu pasiskelbs.
Lietuvai tokiu atveju jis gali tapti našta.
Teikiant garbės konsulo kandidatūrą yra būtina ir Valstybės saugumo departamento ekspertizė. Tačiau iš šios institucijos dabar pagalbos sunku tikėtis ne tik dėl tokių Lietuvai neprioritetinių kraštų kaip Balkanai, bet ir dėl gerokai svarbesnių valstybių.“
Konsulatų žemėlapis – margas
* Lietuvos garbės konsulai išsibarstę po visą pasaulį. Jų yra kelionių mėgėjų pamėgtuose egzotiškuose kraštuose Šri Lankoje, Indonezijoje, Malaizijoje, Nepale. Yra ir retai lietuvių lankomose šalyse, pavyzdžiui, Vakarų Afrikoje esančiame Burkina Fase.
* Garbės konsulų darbas – ginti šalies, kuri juos skyrė į šias pareigas, piliečių interesus, jiems padėti. Taip pat jiems pavesta plėtoti prekybinius, ekonominius, kultūrinius ryšius.
* Garbės konsulai negauna atlyginimo iš Lietuvos biudžeto.
* Užsienio reikalų ministerija informavo, kad ilgiausiai garbės konsulais dirba: nuo 1993 m. Tayfun Uzunova – Turkijoje ir Jacovos Jacovides – Kipre.
* Daugiausia garbės konsulų (21) Lietuva turi Jungtinėse Amerikos Valstijose.
