Atrodo, stojome naujos tikrovės akivaizdoje, kuri yra tiek šokiruojanti, kad daugelis negali patikėti savo akimis. Net toks dramatiškas išbandymas kaip karas dabar atsiveria neatpažįstamais, netelpančiai į ankstesnius įsivaizdavimus pavidalais, taigi vis dažniau kalbame apie naujo tipo hibridinį arba dar įmantriau pavadinamą karą, apie naujus ir drauge neįtikėtinus epochos išbandymus.
Tačiau kas iš tiesų atsitiko, taip radikaliai pasikeitė globalinio pasaulio aplinkoje, kad daugelį žiūrinčių į priekį žmonių priverčia nutirpti iš išgąsčio? Atsakant į šį klausimą šiandien neretai pateikiami be galo sudėtingi apmąstymai, tačiau nereikėtų iš anksto atmesti pačių paprasčiausių, kraštutinai elementarių paaiškinimų.
Toks paprastas, bet, regis, ne pats prasčiausias eilėje paaiškinimas yra odė apie tai, kad įgijęs milžinišką galią, atsistojęs valdžios piramidės viršūnėje V.Putinas išliko tos pačios KGB papulkininkio amžinai vėluojančios sąmonės, užbambusio mentaliteto žmogumi. Jeigu norite, galima pasakyti net taip: KGB papulkininkio kokonas neatsikleidė, neperėjo į naują stadiją, taigi, norite to ar nenorite, nepatapo imperijos drugeliu. Kaip atrodo, yra priešingai: įgijęs valdžios monopolį V.Putinas nusprendė pačią Rusiją sugrąžinti į kokoninę stadiją, visą šalį pritaikydamas prie savo mentaliteto ypatybių.
Štai M.Gorbačiovas, kurio visai nesiruošiu čia idealizuoti, kažkada pradėjo nuo traktorininko profesijos, tačiau kildama karjeros laiptais, užimdama aukštus postus, kaip atrodo, sugebėjo daugiau ar mažiau apčiuopti tikrą dalykų padėtį, išplėsti savo mąstymo horizontus. Savo ruožtu V.Putiną galime vadinti antigorbačiovu (suprantant, kad M.Gorbačiovui dėl to atitenka pernelyg didelė, ne visai pelnyta garbė) ne tik dėl to, kad išsprūdusias į laisvę tautas pirmasis kėsintųsi sugrąžinti atgal į skerdyklą, bet dar labiau dėl to, kad gorbačiovinę glasnost, informacijos išslaptinimo didesniu ar mažesniu laipsniu politiką V.Putino valdymo metais palaipsniui pakeitė klasikinės kagėbistinės manieros orientacija į kraštutinį slaptumą, klastotę, totalinę dezinformaciją.
Jeigu visą ką daro kagėbistinės prigimties subjektas toje aplinkoje yra linkstama vadinti slaptais karais, nematomais frontais (apie tai, kad padoraus filmo kūrėjai pasirinko nevykusį „Nematomo fronto“ pavadinimą, kalbėjau kitur https://www.kulturpolis.lt/aktualijos/kaip-nufilmuoti-nematoma-fronta/), tai ir tikrą karą čia visų pirma siekiama laimėti slaptais, pasalūniškais metodais, nuo pat pradžių bandant supainioti žmonių protus, paklaidinant juos dezinformacijos srautuose. Žinia, tai nėra naujas epochos išradimas, nauja čia yra tik senųjų priemonių suabsoliutinimas, kai žmonių populiacijos kagėbizacija tampa jau ne tiek priemone į tikslą, tarkime, tokį tolimą kaip komunistinė utopija, kiek pačiu tikslu, pasiekiamu čia ir dabar.
Tačiau būtu nuodėme nepastebėti, kad savo ruožtu mūsų dviprasmiškos dvasios epocha savo kultūriniu savitumu savaip pasitarnauja klastočių, taip pat ir putiniško tipo, tiražavimui.
Kaip gerai yra žinoma, garsus prancūzų sociologas ir filosofas J.Baudrillardas radikaliosios modernybės arba postmodernistinės epochos dvasios savitumą visų pirma bandė nusakyti naudodamasis simuliakro konceptu, atkreipdamas dėmesį į šiuolaikinė kultūros dominuojančias tendencijas, kai sapnų industrija palaipsniui pradeda pavaduoti tikrovę, kurdama simuliacinį hipertikrovės vaizdinį.
Tarkime, melas, kvailiausi išsigalvojimai, gyvuliška propaganda, išprotėjusio mechanizmo dezinformacijos apsukos tokioje spektaklio visuomenėje randa palankią terpę, tačiau vis tik putiniško tipo klastotė išsiskiria ypatingu koloritu, nepalyginamai didesniu absurdu, kai vinį į sieną bandoma įkalti vietoj plaktuko rankose laikant atominę bombą.
Tautologiškai tariant, tiesa negali pavaduoti tikrovės (mintis ir būtis yra tas pat), savo ruožtu melas yra patogiausia tikrovės pavadavimo stichija.
Simuliakro tikrovės plėtotėje, kai televiziniai sapnai pakeičia realybę, yra įdomus lietuviškas epizodas, prisiminkime, kaip anąsyk TV personažai su A.Valinsku priešakyje tarsi išlipo iš ekrano ir tapo neva realiais kontraversiškos politikos herojais. Tačiau, dingojasi, kažin ar tokia žymi, kad taptų kritine mase, rusų tautos dalis kada nors sugebės prabusti iš primestų TV sapnų narkotinės būsenos.
Tikriausias paradoksas yra tas, kad tikrovė čia beldžiasi žuvusiųjų vardais, kurių žuvimo fakto ir tikrųjų vardų neleidžia pripažinti dabartinėje Rusijoje kuriama televizinė pasaka.
J.Baudrillardas yra viešai išsižadėjęs žinomo filmo „Matrica“ įkvepėjo vaidmens, nepritardamas jo išsakytų idėjų redukcijai į kino vaizdinį, kinematografinei įžvalgų radikalizacijai. Tačiau, regis, gyvenimas kartais pats pasirenka pačią radikaliausią versiją, leidžiančią dabartinės Rusijos būseną atpažinti kaip įkalintų lentynose kokonų beribius sapnus. Tokia yra kagėbistinė matricos versija.
Nieko nesakantis, tik šiaip įdomus faktas yra tai, kad V.Putino dukra kartą prisipažino, kad „Matrica“ yra labiausiai jos mėgstamas filmas.
