Sėkmingą žmogų aš regiu labai stereotipiškai. Pasidalinsiu su jumis šiuo paveikslu. Tai 30-45 metų vyras. Judrus, sportiškas, laisvalaikiu lipantis ir nuverčiantis kalnus. Apsirėdęs „smart casual“ stiliumi, pastvėręs juodą flomasterį į ranką jis braižo sėkmės formules lentoje. Kartais pajuokauja gana sėkmingai, nes yra tai išbandęs tokių pat sėkmingų draugų apsuptyje, kadangi jie tuo metu skambiai juokėsi – sėkmingas žmogus gausiai juokauja ir šiandien.
Jis turi kokį nors puikų, praktišką ir patogų automobilį, užsivedantį per sekundę, šunį, nukarusiu snukiu, visada kukliai bindzenantį sėkmingam vyrukui iš paskos, na, ir darbą – kur nemokama kava, švarios grindys ir ten visi šaunūs ir laimingi. Tai štai, aš nesu tas vyrukas.
Aš esu žmogus, kuris per minutę gali šešiasdešimt kartų susimauti. Niekada nepavyko šokti sinchroniškai, kartu su visais, chore nepataikydavau į visiems suvokiamas ir išdainuojamas natas ir, jeigu visi troleibuse esantys žmonės kristų į priekį – aš kažkodėl griūčiau atgal. Kartais žmonės piktai šnairuoja į mane ir juos širdingai nervina, nes jie mano, kad aš vaidinu, kad aš prakaituote prakaituoju, nes tiesiog visą gyvenimą svajoju išsiskirti iš kitų.
Deja, ne, nes aš žinau, kokia brangi yra to kaina. Kai menkiausiai progai esant visų žvilgsniai sminga į tave – kartais reikia būti kietam it akmeniui, kad galėtum juos atlaikyti, nes tai nebūna susižavėjimo ir gerų linkėjimų kupini žvilgsniai – dažniausiai tai būna aštrios ir skaudžios strėlės subestos į mano nerangią povyzą. Žmones kažkodėl erzina „kitokie“ - „kažkokie nenormalūs“. O dar, kai žmogus yra „ne toks kaip visi“ ir nesigėdija to – tai yra labai baisus reikalas.
Aš žinau, kad visi mes esame „ne tokie“. Visi mes graužiamės, kenčiame, kartais būna dienų, kai jaučiamės pavargę, sergam, kai nekenčiam visų, o kartais atrodo, kad visi nekenčia mūsų, kad kai susipažįstame su nauju žmogumi, būname taip užsiėmę tuo, kaip jis mus priims, kaip jam atrodome, ar patinkame jam, kad pamirštame klausytis jo vardo.
Kartais nežinome, kaip sumokėti už butą, kartais atrodo, kad viskas, ką darome yra siaubingiausi dalykai, kuriuos pasaulis kada nors regėjo ir norisi tada miegoti po penkiom pagalvėm ir kad niekas, niekas neprisiliestų ir nežadintų.
Kartais įsimylim taip, kad pametam save, o kartais tada, kai turim, privalom mylėti, pajuntam, kad nepavyksta „išrasti“ tos meilės. Kartais, kai sėdim žmonių apsupty, taip nerandam ką pridurti ir tos šnekos, rodosi, ausis džiovina, o ir visas pokalbis įvaro skrandžiui opą, bet negalime pakilti nuo stalo, nes tai... kažkaip nemandagu.
Žmonių jausmai yra tokie panašūs, bet vieni renkasi sekti paskui tuos jausmus, pasidalinti jais su kitais, o kiti yra tobuli savo jausmų slėpėjai. Ir aš jais žaviuosi. Aš taip norėčiau, kad niekas nepastebėtų to, kai aš meluoju, jaudinuosi, kai man nejauku, kai mane erzina, kai pokalbis man neįdomus, kai žmogus man klaikiai nepatinka, kai aš vėluoju, kai man siaubingai liūdna, kai aš manau, kad nesugebėsiu, kai nepasitikiu savo jėgomis, kai kažko nemoku ar nesuprantu.
Aš nesugebu nuslėpti neigiamų jausmų ir neigiamų pojūčių, dėl to aš negaliu būti tas standartinis sėkmingas žmogus, žvitriai besisukiojantis apie lentą su flomasteriu rankoje. Nes mano sėkmes atnešė nesėkmės ir visi tie neigiami jausmai ir patyrimai.
Mano sėkmės atėjo per tai, kas kitiems iš šalies atrodė didžiausia gėda, nesėkmė ir siaubas. Kiekvieną kartą, kai aš kažko nemokėjau arba dariau blogai – aš užverdavau sau kelią į „sėkmingo“ žmogaus gyvenimą, bet atverdavau sau kelią pas tuos žmones, kurie taip pat nebijojo klysti ir kurie griūdavo atgal, kai visas troleibusas krito į priekį.
Aš manau, kad pasirinkau lengvesnį kelią, nes įsibrukti save į „sėkmingo“ žmogaus rėmus yra didelis iššūkis ir našta. Praleisti kiekvieną gyvenimo akimirką produktyviai – nueiti tam tikrą atstumą, nubėgti dar didesnį atstumą kaskart vis didesniu greičiu, pakelti sunkesnius svarmenis, įvykdyti didesnį projektą, nusipirkti brangesnį automobilį, nesuklysti renkantis ir neišsiduoti, kai nesiseka. Toks gyvenimas man primena geometrine progresija greitėjantį bėgimo takelį.
Nežinia, kada jis taip užsups ir užliūliuos, kad „sėkmingas“ žmogus neištvers to greičio ir plosis nosimi į grindinį. Ir tuomet bus tikrai ir nejauku, ir gėda, juk „sėkmingi“ žmonės niekada neliečia nosimi grindinio.
Visada labai keistai jaučiuosi, kai žmonės pripuolę klausia: „Na, o ką tu dabar gyvenime veiki?“ ir jų akys, ištroškusios medalių ir pasiekimų, susminga į mane. Ir aš nežinau kaip jiems paaiškinti – aš neturiu tikslo kažko pasiekti. Neturiu tikslo, kad mane prisimintų po mano mirties. Nenoriu pakeisti pasaulio.
Aš tiesiog noriu kaupti patirtį ir ja dalintis. O patirtis yra ir sėkmė, ir nesėkmės. Bet iš pastarųjų išmokstame daugiau ir tos žinios yra paveikesnės. Jos labiau įkvepia kitus žmones ir juos motyvuoja žūtbūt elgtis taip, kaip aš arba jokiais būdais taip nesielgti. Todėl nesuprantu, kodėl turėčiau vaidinti sėkmingą.
Kartais pagalvoju, kad jeigu suskaičiuočiau visus galvos linkčiojimus, kai perkreiptu veidu aš klausiausi nuobodžios istorijos, bet vis tiek linksėjau galva tarsteldama „mhm“, kai buvau neskaičiusi knygos arba nemačiusi filmo, bet vis tiek linksėjau, lyg buvau mačiusi, nes buvo gėda prisipažinti, kad kažko nežinau, kai vaidinau, kad sutinku su žmogumi, nes nenorėjau jo įžeisti – tai jeigu suskaičiuočiau visus tuos linkčiojimus – tai būtų klaikus ir baisus skaičius. Už šį skaičių man turėtų padovanoti naują galvą.
Naują galvą, kuri yra sąžininga pati sau ir kuriai nėra nei sėkmių, nei nesėkmių, o yra tik visa aprėpianti, įvairialypė ir neišsemiama patirtis.
