Tačiau niekas neišsakė apgailestavimo dėl šios deginamos gėdos. Šimtai vyrų, paklausę 1990–1991 metais Aukščiausiosios Tarybos raginimų mesti tarnybą svetimoje kariuomenėje, rizikuodami savo gyvybėmis mėgino sugrįžti iš Rusijoje esančių dalinių į Lietuvą.
Apiplyšę, utėlėti, badmiriaujantys, tolimos ir pavojingos kelionės išsekinti jaunuoliai kaimyninėje valstybėje buvo sučiupti ir nuteisti už dezertyravimą.
Rusija juos perdavė Lietuvai, kurios pareigūnai, užuot paleidę vaikinus į laisvę, vertė atlikti bausmę Pravieniškių kolonijoje kartu su žudikais ir prievartautojais. Už tai, kad patriotiškai nusiteikę vaikinai išdrįso palikti okupantų pajėgas.
Apgailėtinai skamba buvusio generalinio prokuroro Artūro Paulausko aiškinimai, jog priėmus jaunuolius reikėjo besąlygiškai vykdyti kitos šalies nuosprendį.
Užuot rinkęsi į posėdžius, kvietę teisininkus ir skubiai ieškoję išeities, Aukščiausiosios Tarybos deputatai tyliai sulindo į krūmus.
Nė vienas parlamentaras nepasiūlė ypatingos skubos tvarka skelbti amnestijos ar pataisyti Baudžiamąjį kodeksą taip, kad pasitraukimas iš SSRS kariuomenės būtų nelaikomas nusikaltimu. Nepasistengė pabrėžti, jog atkūrus nepriklausomybę niekas negali būti baudžiamas už atsisakymą tarnauti kitų valstybių ginkluotose pajėgose.
Nei kairieji, nei dešinieji, netgi tuometis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis nesuskubo keistiesiems kaliniams ištiesti pagalbos rankos.
Žmonėms buvo ciniškai atsukta nugara. Ir atsuko ją tie, kurie viešai kvietė boikotuoti sovietų armiją. Tarp jų – ir tuometis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius A.Butkevičius.
Situacija nepasikeitė netgi po 1991 metais Maskvoje surengto rugpjūčio pučo, kai Lietuva buvo pripažinta nepriklausoma valstybe.
Jaunuoliai iki 1992 metų pabaigos, o gal ir dar ilgiau puvo Lietuvos kalėjimuose už pabėgimą iš sovietų armijos.
Tokiais veiksmais buvo parodyta, kad laisvoje šalyje galioja svetimos valstybės teisė.
Čia atsiskleidžia visas situacijos tragizmas, griaunantis pasitikėjimą valdžios institucijomis.
Kraują stingdantis politikos veikėjų abejingumas jau pagimdė ne vieną emigracijos bangą – žmonės bėga iš valstybės, apie kurios laisvę verkdami svajojo jų tėvai ir seneliai.
Seimas turėtų bent jau dabar viešai atsiprašyti be kaltės kalėjusių vyrų ir jų šeimų narių už nuopuolį, įvykusį daugiau nei prieš 20 metų.
Geriau jau pavėluotai apsivalyti negu niekada.
