Konstitucija valstybėje labai prisideda prie stabilumo užtikrinimo, nes negali būti stabili valstybė, jeigu yra nuolat kaitaliojamos teisinės normos, pagal kurias gyvena ta valstybė ir jos piliečiai. Štai, kodėl ir Konstitucijos keitimo sąlygos yra daug sudėtingesnės, nei eilinių įstatymų, jau nekalbant apie poįstatyminius aktus.
Bet Konstitucija gali būti taip pat ir tam tikras valstybės saugumo garantas nuo nepriimtinų ne tik vidaus , bet ir užsienio partnerių pageidavimų ar net spaudimo.
Pavyzdžiui, jeigu Lietuvoje yra įtvirtinta konstitucinė norma, jog lietuvių kalba yra valstybinė reikia tuo džiaugtis, o ne ieškoti būdų, kaip ją pakeisti. Tautinių mažumų, tautinių bendrijų norus vystyti savo nacionalinę kalbą ir kultūrą, užtikrinti interesus, įskaitant galimybę, kur galima, naudoti viešojoje vietoje savo kalbą šalia valstybinės, įgyvendinti būtina egzistuojančios Konstitucijos rėmuose, o ne ją kaitaliojant ir spaudžiant Valstybinės kalbos komisiją ar Lietuvių kalbos instituto ekspertus priimti tą nuostatą, kuri atitinka valdžios partijų tos dienos politinės konjunktūros interesus.
Užsienio partneriams galima visada atsakyti: sutinkame įgyvendinti piliečių teisėtus lūkesčius, bet tik savo Konstitucijos rėmuose, o, jeigu Konstitucija neleidžia – tai čia jau nieko nepakeisi. Nebent tik kiltų bendras konsensusas valstybėje, kad toks, kaip siūloma, Konstitucijos sprendimas yra būtinas, nes negalime pernelyg dažnai pasinaudoti politikams suteikta teise keisti Konstituciją, neklausdami piliečių.
O, jeigu koks užsienio partneris labai ypatingai spaustų, galima juk ir paklausti: o Jūs patys, savo šalyje, ar keistumėte Konstituciją dėl to, kad to reikia kitai valstybei? Visa tai, deja, buvo Lietuvoje nedaryta diskusijose dėl LLRA stumtų įstatymo pataisų. Ir atrodė, kad valdžios partijos anksčiau ar vėliau nusileis spaudimams tiek iš LLRA, tiek iš išorės, t.y. pakeis Konstituciją ir priims įstatymą, kuriuo nuspręs, kad galima rašyti vardus tiek žmonių, tiek miestelių, tiek gatvių ir ne lietuviškais rašmenimis.
Ir štai atsitiko du netikėti dalykai: LLRA, siekdama vėl kankinio vaidmens, taip paplitusio Lietuvos politikoje, parodant, kad yra skriaudžiama, nusprendė sužaisti ,,cytackos“ žaidimą ir paliko valdančiąją koaliciją. Savo rinkėjams prieš artėjančius savivaldybės rinkimus ji aiškina, kad kovos už lenkų teises būdami opozicijoje. Čia nieko nauja LLRA politikoje.
Keista tik, kad valdanti koalicija tiek laiko sutiko šokti pagal LLRA lyderio Valdemaro Tomaševskio dūdelę, kurią šis pūtė net iš Briuselio drauge su kitų dviejų koalicijos partijų: Darbo partijos bei tvarkiečių lyderiais, beje, irgi iš Briuselio. Ten visi trys rado bendrą kalbą ir spaudė Lietuvos valdžią Vilniuje.
Daug labiau netikėtas buvo kitas dalykas. Net ir aktyviausi V. Tomaševskio rėmėjai Varšuvoje suprato, kad turi reikalų ne su lenkų tautinės bendrijos lūkesčius įgyvendinančiu atstovu, juo labiau ne tuo, kuris rūpinasi Lietuvos lenkais, kaip Lietuvos piliečiais, bet su asmeniu, kuris ant simpatijos sovietinei praeičiai bangos, įgyvendina politiką naudingą Kremliui. Ši politika vis labiau kartoja ,,autonomininkų“ veiksmus pirmais Nepriklausomybės metais Lietuvoje, kurių LLRA gretose netrūksta.
O Rusija, kaip rodo įvykiai Ukrainoje, veikia ne tik dirbdama su rusų mažumomis, kurdama tą savo tiek kraujo, aukų Ukrainai atnešusį ,,rusiškąjį pasaulį“ Donbase, bet ir Vakarų Ukrainoje.
Pavyzdžiui, pasinaudodama Vengrijos kai kurių politikų ambicijomis Karpatuose. Šiandien Maskva ypatingai susirūpino rusėnų ir vengrų teisėmis ir rodo Ukrainos valdžią, kaip blogiečius, kad šie neįgyvendina vengrų bei rusėnų atžvilgiu visų tų reikalavimų, kuriuos išdėstė LLRA, pasitraukusi iš koalicijos. O į pagalbą sau nori paimti ir kai kuriuos Budapešto politikus. Varšuva Maskvos žaidime dalyvauti atsisakė, nors ir jai siūlyta reikšti pretenzijas dėl lenkų Ukrainoje.
Norėčiau tikėti, kad dabar Varšuvos politikai peržiūrės savo požiūrį ir į LLRA lyderio politiką Lietuvoje, kuriam šių dienų Georgijaus juostelė atlape, reiškianti kylantį imperializmą, tinka geriau už lenkišką erelį, jau nekalbant apie Lietuvos Vytį. Būtų puiku, kad požiūrį į savo lyderio politiką peržiūrėtų ir LLRA frakcijos Seime politikai.
Juk taip paprasta suvokti: Lietuvos žmonės, įskaitant ir šio straipsnio autorių, visiškai kitaip žiūrėtų į jų veiklą, jeigu nematytų to nuolatinio dviprasmiškumo jų politikoje Lietuvos valstybės atžvilgiu. Ne tik lietuviai, bet ir rusai, lenkai gali mylėti savo šalį. Svarbiausias kriterijus, vertinant kiekvieną pilietį, turėtų būti jo santykis su Lietuva.
Prieš keletą dienų LLRA vadovai pakartojo savo reikalavimus Lietuvai dėl vardų ir gatvių, vietovardžių rašymo tautinių bendrijų kalba. O vakar tai pasakė ir Kremlius.
V.Putino Rusija pasipiktino, kad Latvijoje ir Estijoje yra pažeidžiamos rusakalbių teisės. Vienu iš tokių pažeidimų, kaip nurodyta, yra tai, kad gyvenvietės, kur rusakalbiai sudaro daugiau nei 50 proc. gyventojų, tautinių mažumų atstovai negali gimtąją kalba bendrauti su valdžios pareigūnais ar vartoti ją topografiniuose pavadinimuose.
Beje, čia reikia pažymėti, kad Kremliaus reikalavimai yra net mažesni, nei LLRA politikų. Pastarieji reikalauja, kad tokia teisė būtų suteikta Lietuvos savivaldybėse, kur gyvena 10 proc. tautinių mažumų atstovų.
Tačiau viena Kremliaus pareiškimo vieta skatina priminti tai, apie ką ne kartą buvau įspėjęs: yra teigiama, kad nebus toleruojama padėtis ne tik Latvijoje ir Estijoje, bet ir bendrai Baltijos šalyse, kuriose yra menkinamas rusų kalbos statusas.
Ar sunku po šio supratimo tada suprasti du dalykus. Viena, jeigu Lietuva pasiduos visiems spaudimams ir pakeis Konstituciją, priims įstatymus, kaip reikalauja LLRA, dėl kitų kalbų vartojimo topografiniuose pavadinimuose, ji suteiks dar didesnį pagrindą Rusijai spausti Lenkiją ar Estiją kalbos klausimus. Tai reikia paaiškinti ir Lietuvos politikams pokalbiuose su kolegomis iš Lenkijos, kas iki šiol, deja, nėra daroma.
Bet yra dar ir antras aspektas: jeigu Lietuva sutiks su tokiu spaudimu ir pajudins valstybinės lietuvių kalbos statusą, įtvirtintą Lietuvos Konstitucijoje, leisdama, kaip reikalaujama, rašyti vardus, įskaitant gatvių vardus ir vietovardžius ne lietuviškais rašmenimis, bet lotynų transkripcijos, ar nesulauktume tada spaudimo iš Rusijos pusės, kad pažeidžiamos būtų jau ir rusakalbių teisės Lietuvoje dėl rusų kalbos ir kirilicos naudojimo.
Maskvos pareiškimą Estijai ir Latvijai galima tik taip ir perskaityti. Ir iš tikrųjų, tada atsirastų tvirtinančių, kuo lenkai ar kitų tautinių bendrijų, tautinių mažumų atstovai, gyvenantys Lietuvoje yra geresni už tuos, kurie naudoja kirilicą.
Todėl vietoj to, kad lengvabūdiškai žadėti keisti mūsų Konstituciją vardan vienos ar kitos interesų grupės norų, verčiau tik džiaukimės, kad turime Konstituciją, kuri dar gali apsaugoti mūsų valstybinę kalbą, jeigu kai kurie politikai to nepajėgia daryti.
