Kalbu apie kovą su skurdu, kurio aukomis šiandien yra tapę daugiau nei pusė milijono Lietuvos gyventojų. Tai rodo neseniai paskelbti Statistikos departamento duomenys, pagal kuriuos daugiau nei 610 tūkstančių mūsų žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.
Dar apie 300 tūkstančių Lietuvos piliečių skurdo aukomis iki šiol netapo tik valstybės pašalpų ir socialinių išmokų dėka, o tai reiškia, kas kas trečias šalies gyventojas kasdien sprendžia klausimą, kaip jam išgyventi ir išmaitinti savo vaikus.
Beje, būtent vaikai šiame nepaskelbtame ir žiauriame kare nukenčia labiausiai – Statistikos departamento duomenys rodo, jog vaikų iki 18 metų amžiaus skurdo rizikos lygis siekia 26,9 proc. ir tai yra aukščiausias rodiklis tarp visų amžiaus grupių.
Paklauskime savęs, ar tie, nuolat nepritekliuje gyvenantys vaikai, užaugę taps ta varomaja jėga, kuri kurs geresnę ir pažangesnę Lietuvą? Ar, kaip ir jų tėvai, kai tik turės galimybę, gelbėsis nuo skurdo ir ieškos laimės Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ar Norvegijoje? Jei nenorime, kad taip atsitiktų, privalome keisti situaciją ir iš esmės keisti valstybės ekonominę politiką ir požiūrį į žmones.
Turime atsakyti sau į klausimą, kodėl valstybėje, kurioje ekonomika auga jau trečius metus iš eilės, nedarbo lygis mažėja, o vidutinis atlyginimas, nors ir pamažu, tačiau stiebiasi į viršų, su skurdo grėsme susiduriančių gyventojų skaičius ne mažėja, o didėja. 2013 metais bendras skurdo rizikos lygis padidėjo 2 proc. punktais, o tarp vaikų iki 18 metų – net 6,1 procentinio punkto. Jei kam nors šie procentai atrodo tik pliki statistiniai skaičiai, tai taip nėra, nes už jų yra dešimtys tūkstančių mūsų vaikų, kurie galbūt kasdien negali normaliai pavalgyti, nekalbant jau apie jų švietimo ar laisvalaikio poreikius. Kodėl gi eksporto augimas, didesni įmonių pelnai ir didesnis BVP produktas šių vaikų nepasiekia ir nemažina jų skurdo lygio?
Vieno atsakymo į šį klausimą tikriausiai nėra. Tačiau atsakymo tikriausiai reikėtų ieškoti valstybės vykdomoje politikoje. Neįtikėtinai didelis ir galbūt tik su Afrikos valstybėmis palygintinas didelis skurdo lygis Lietuvoje pirmiausia neabejotinai yra dar ankstesnės vyriausybės politikos pasekmė.
Politikos, kuri matė tik skaičius, tačiau už jų nematė žmonių. Pensijų, atlyginimų, socialinių išmokų beatodairiškas karpymas ne tik nuskurdino Lietuvos žmones, bet ir užkrovė naštą dabartinei Vyriausybei, kuri turi rasti lėšų kompensuoti konservatorių ir liberalų gyventojams padarytą žalą.
Šiuo keliu jau einama: pradėtos kompensuoti ankstesnės vyriausybės neteisėtai sumažintos pensijos, nuosekliai didinamas minimalus mėnesio atlyginimas, kuris nuo spalio, valdančiosios koalicijos sprendimu didės dar 35 litais.
Tai daryti, priešingai nei bando įteigti dešinioji opozicija, yra būtina, nes minimali alga, neturint pajamų iš kitų šaltinių, neapsaugo dirbančių asmenų nuo skurdo rizikos. Statistikos departamento duomenimis, tarp dirbančių asmenų žemiau skurdo rizikos ribos buvo beveik dešimtadalis ir šis rodiklis per pastaruosius metus padidėjo 1,5 procentinio punkto. Todėl būtina padaryti viską, kad ši tendencija pasikeistų ir dirbantis žmogus, nebeturėtų prašyti iš valstybės pagalbos.
Būtina toliau didinti ir pensijas, nes šiandien 815 litų siekianti vidutinė pensija tik 4 litais viršija oficialią skurdo rizikos ribą. Vidutinę pensiją, kaip žinia, gauna anaiptol ne visi, todėl tarp pensininkų žemiau skurdo lygio ribos gyvena daugiau nei penktadalis.
Žinoma, visiems šiems žingsniams įgyvendinti reikalingos lėšos ir todėl Vyriausybė privalo stiprinti kovą su šešėline ekonomika, nes visai įmanoma, kad nemaža dalis augančios ekonomikos nusėda būtent ten. Svarstant kitų metų biudžetą, prasminga vėl būtų sugrįžti prie nežinia kodėl pamirštos progresinių mokesčių idėjos, nes būtent ši mokesčių sistema leidžia išlyginti pajamų skirtumus ir solidariai perskirstyti visų Lietuvos žmonių uždirbamas pajamas. Galbūt verta pagalvoti ir apie normalų nekilnojamojo turto mokestį, kurio dešinieji, tikriausiai galvodami pirmiausia apie save, niekaip nenorėdavo įvesti.
Turime nepamiršti ir mūsų iškeltos idėjos dėl vieningo minimalių pajamų kriterijaus visoje Europos Sąjungoje, kuriai yra pritarusi valdančiosios koalicijos Politinė taryba. Džiugu, kad ši idėja susilaukė pritarimo ne tik Lietuvoje – ją jau svarsto kitų valstybių Europos Parlamento nariai ir tikiuosi, kad artimiausiu metu jos įgyvendinimas įgaus pagreitį.
Karas su skurdu yra ne mažiau svarbesnis nei Rusijos informacinės atakos, todėl privalome skirti jam kuo didesnį dėmesį. Nes jei šį karą pralaimėsime, jokių kitų karų kariauti nebus kam.
