Ar Lietuvos universitetai geba išugdyti lyderius? Svarbiausia čia – tikėjimas, kad tai galime padaryti. Be šio tikėjimo tikrai nieko nebus.
Kitas itin svarbus dalykas, kurį reikia sužinoti, – kokia yra jauno žmogaus, žengiančio į universitetą, motyvacija. Vieni čia ateina motyvuoti ir trokšta pasisemti žinių, kiti aukštosios mokyklos duris praveria tik dėl diplomo, t.y. tik popierėlio. Deja, šie du įsivaizdavimai, kam reikalingas aukštasis mokslas, mūsų šalyje ir Vakarų Europoje vis dar yra gerokai skirtingi.
Tikrai nepritarčiau požiūriui, kad universitetai orientuojasi į tokią politiką, kuria siekia uždirbti kuo daugiau pinigų. Valstybė su tokia universitetų finansavimo sistema juos verčia taip elgtis. Keiskime sistemą – tada iš karto ims keistis ir universitetai.
Tokie pokyčiai, pertvarka jau vyksta Kauno technologijos universitete (KTU). Nors ir nelengva, tačiau tai yra pradžia. Institucijai, kurioje dirba keli tūkstančiai darbuotojų, įdiegti vienodą požiūrį, tokį patį supratimą apie studijų programų pokyčius yra tikrai sudėtinga. Visi kiti dalykai yra padaromi – tai jau rodo tam tikri KTU rodikliai. Reikia tik tikėti, imti ir daryti.
Be abejo, šiandieninė šalies švietimo politika universitetus skatina šiek tiek pasipinigauti, nes aukštajai mokyklai reikia surinkti biudžetą. Tad vadovai visada būna priversti išlaikyti pusiausvyrą tarp studijų kokybės ir pinigų rinkimo. Tokia sistema, mano nuomone, tikrai neskatina studijų kokybės kilimo. Kaip šios situacijos sprendimą siūlyčiau kurti kuo daugiau mokslą ir studijas finansuojančių fondų.
Kartais pasigendame valstybės įsikišimo, jos strateginio šio finansų klausimo valdymo. Dabar lyg ir sakoma „universitetai, jūs ten susitarkite tarpusavyje“. Universitetai nesusitars niekada, o ypač esant tokiai finansavimo sistemai, nes juos valdys tik interesai.
Kaip gerąjį valstybės įsikišimo pavyzdį, drauge kalbant ir apie universitetų susijungimą, galiu nurodyti Suomijos Alto universiteto reformą. Čia valstybė pasakė, kad ji nori matyti vieną gerą universitetą dešimtyje universitetų, ir tai turi įvykti per penkerius metus. Čia kalbame ne apie vieningo pavadinimo įvedimą, bet apie aukštosios mokyklos turinį – bendrai integruotas studijų programas.
Šiam reikalui suomiai prie stipraus technologinio universiteto, kuriam trūko kūrybiškumo, prijungė geriausią meno ir dizaino mokyklą. Jam taip pat trūko verslo pakraipos studijų – tada buvo prijungta Helsinkio ekonomikos mokykla. Šiam dariniui buvo duota tam tikra suma pinigų ir paskirta užduotis per tam tikrą laiką pasiekti nubrėžtų rezultatų.
Štai tokių dalykų mes pasigendame iš valstybės – reikia suprasti, kad aukštosios mokyklos pačios nesusijungs.
Mano nuomone, teisingiausia studijų finansavimų sistema būtų ta, kurioje visi studentai mokėtų nedidelę dalį pinigų, o likusią sumą padengtų valstybė − apytikriai kiekvienas studentas per metus mokėtų 1–2 tūkst. litų. Be abejo, padaryti tai būtų labai sunku dėl įvairų interesų, tačiau kitos šalys tai jau pasiekė.
Studijų kokybės ar aukštosios mokyklos profesorių gerumo neatspindi ir viešai skelbiami pasauliniai aukštųjų mokyklų reitingai. Nereikėtų jų suabsoliutinti. Bene vienintelis rodiklis, galintis parodyti studijų kokybę ir tikrąją universiteto vietą šalyje ar pasaulyje – absolventų įsidarbinimo procentas.
Tai yra tas pamatinis rodiklis, kurį naudoja šimtai pasaulio aukštųjų mokyklų. Jos stebi, kaip kyla ar leidžiasi absolvento karjera arba kaip kyla jo atlyginimas. Be abejo, pas mus tokių duomenų niekas statistikai neduos, nors tai būtų tas reitingas, kuriuo aš pasitikėčiau. Drauge reitingai negali būti ta panacėja, pagal kurią skirstomos lėšos universitetams.
Tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų net 98 proc. sudaro valstybinės aukštosios mokyklos, tad akivaizdu, kad be valstybės įsikišimo studijų kokybės proveržio padaryti nepavyks. Čia aukštosioms mokykloms reikėtų tiek Prezidentūros, tiek Seimo, tiek Švietimo ir mokslo ministerijos pagalbos.
Kaip ir minėjau, norint išugdyti lyderius ir pasiekti kokybinį proveržį, reikia modifikuoti finansavimo sistemą, kad ji būtų orientuota į kokybinius dalykus, ir sulaukti valstybės įsikišimo.
Studijų kokybę skatina ir suartėjimas su verslu. KTU kiekvieno dalyko modulyje esame įtraukę vieną ar dvi verslininko praktiko paskaitas, iš kurių studentai pasiimdavo daugiau žinių, nei iš keliolikos teorinių paskaitų. Manau, kad netrukus KTU koridoriuose galėsite sutikti ir profesorių praktiką – kol kas tokių pareigybių Lietuvos universitetuose nėra.
