Deja, nė viena iš šių trijų valdžių to nepasakė, o ėmėsi tempti gumą: nutarė „parengti ir pateikti Seimui ekonomiškai optimalią bei vartotojams palankią apsirūpinimo elektros energija strategiją”. Taip ir buvo padaryta: 2013 metų balandžio 25 Seime buvo pristatytas Lietuvos energetikos instituto parengtas „Elektros energetikos sistemos perspektyvinės raidos ir Visagino AE ekonominio efektyvumo tyrimas”. Jame moksliškai įrodytas atominės statybos ekonominis nepagrįstumas.
Deja, ir šis bandymas apginti Lietuvos žmones nuo atominio velnio nepavyko. Nei Seimas, nei Vyriausybė, nei prezidentė netarė tvirto žodžio (matyt, ir nelabai skaitė tą tyrimą) baigti statyti kelią į niekur. Beje, per tą laiką Rusija, netgi turėdama neribotus finansinius resursus, sustabdė, o iš esmės turbūt ir baigė atominę statybą Kaliningrade.
O Lietuva nutarė atominį pokerį lošti toliau. Šių metų rugpjūčio pabaigoje Vyriausybės prašymu buvo pristatytas dar vienas šios rūšies dokumentas: „Nacionalinės energetikos strategijos atnaujinimo projektas“. Jis, iš esmės pakartojo ankstesnio tyrimo išvadas.
Tačiau jo pristatymo metu premjeras vėl išsisukinėjo nuo tiesaus atsakymo – ar statys, ar nestatys tą nelaimingą atominę elektrinę. „Studijoje yra nurodyti keli variantai, aš manau, kad studija bus pristatyta Energetikos ministerijoje, su ja susipažins ekspertai, visuomenė ir po to bus galima priimti sprendimus, kuris kelias yra pats teisingiausias”, - kalbėjo A.Butkevičius.
Įdomiausia, kad dar nenusprendus, ar elektrinę iš viso statysime, ar pritars tokiai statybai Baltijos partneriai, o be jų pritarimo tikrai nestatysime, Energetikos ministerija vis tiek “dirba” su “Hitachi” dėl reaktoriaus pirkimo. Taigi ir šį kartą, kaip pas mus darosi įprasta, vežimas statomas prieš arklį.
Strategijos pristatymo metu Lietuvos energetikos instituto specialistas Arvydas Galinis aiškiai pasakė, kad branduolinė elektrinė nebus pigios elektros energijos šaltinis. Tokiu atveju abejotinu tampa ir plačiai reklamuojamas “atominis” šalies energetinis saugumas, nes turint brangią elektrą, taip pat baisių avarijų tokioje elektrinėje tikimybę, tas saugumas gali nueiti visiškai po velnių. Fukušima tą tikrai įrodė.
Naujojoje nacionalinės energetikos strategijoje tiesiai sakoma: „Visagino AE statyba“ alternatyva toli gražu nėra vienareikšmiškai geriausia alternatyva. „Instaliuotų galių“ alternatyva, realizuojama „Lankstaus nebranduolinio“ scenarijaus atveju, žvelgiant iš ekonominio taško, yra patrauklesnė”.
Tai parodo ir apskaičiuotas subsidijų dydis elektrai 2050 metais: ~22 Lt/MWh - energetinį saugumą užtikrinant „Instaliuotomis galiomis“, esant palankioms elektros importo sąlygoms“ (instaliuotos galios galėtų bet kuriuo momentu startuoti ir gaminti elektros energiją pas save, nebūtinai konkurencingomis rinkos sąlygomis, nebūtinai konkurencinga kaina, bet tam, kad iš viso neliktume be elektros energijos); ~52 Lt/MWh - energetinį saugumą užtikrinant dėka „Visagino AE statybos“ ir 97 Lt/MWh - realizuojant nebranduolinės generacijos alternatyvą, t.y. nestatant Visagino, elektros neimportuojant ir būtinai gaminant tik “lietuvišką” elektrą, nors ji būtų ir gerokai brangesnė.
Šie variantai atsispindi ir galimose elektrinių statybos ir modernizavimo investicijose 2017-2050 laikotarpiu, pvz., nekeliant papildomų reikalavimų energetiniam saugumui ir išliekant palankioms importo sąlygoms, reikėtų 13,5 mlrd. litų, tačiau statant Visagino AE, investicijos išaugtų iki 22,9 mlrd. Lt, o jei nuo 2050 metų būtų siekiama šalyje gaminti ne mažiau nei 80% elektros energijos, investicijos pasiektų 33,5 mlrd. Lt.
Neatmestina, kad atominės elektrinės statyba gali pabrangti, statyba užsitęsti ir realizuotis kiti papildomos grėsmės faktoriai, tuomet, tikėtina, investicijos gali išaugti iki Jungtinėje Karalystėje EDF planuojamos statyti elektrinės lygio - 7200 $/kW (19150 Lt), rašoma naujojoje strategijoje (Visagino projekte vieno kilovato įrengtos galios kaina numatyta apie 12,5 tūkst. litų).
Kitas svarbus, o gal ir svarbiausias atominės epopėjos momentas – atominės elektrinės uždarymo kaštai. Apie juos naujoji strategija, matyt, sąmoningai nutyli. Betgi mes niekaip neišsikapstome iš pradinės Ignalinos elektrinės uždarymo stadijos, kuriai jau išleisti ir dar ilgą laiką bus leidžiami milijardai, o užsinėrę dar ir naujos atominės statybos kilpą, galutinai pražūsime.
Ignalinos AE portale rašoma: „Elektrinės eksploatavimo nutraukimo kaštai yra neadekvatūs ir nepakeliami Lietuvos ekonomikai bei ženkliai viršija šiuo metu disponuojamus išteklius“. Palyginimui pateikiami Greifswaldo AE uždarymo kaštai: dar nebaigus darbų išlaidos pasiekė 3,2 mlrd. eurų, o Ignalinoje darbų ir radioaktyviųjų atliekų apimtys ženkliai didesnės!
Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartyje pažymima, kad „Ignalinos atominės elektrinės reaktorių eksploatavimo nutraukimas yra beprecedentinio pobūdžio ir yra išskirtinė, šalies dydžio ir ekonominio pajėgumo neatitinkanti finansinė našta Lietuvai“.
Ir jeigu iki 2020 metų ES „atominė“ parama jau lyg ir numatyta, tai kas bus po to, niekas nežino. Energetikos ministerijoje kalbama, kad tuomet galbūt reikės tą nutraukimą užkonservuoti, nustumti į anaiptol ne šviesią ateitį, tuo pačiu dar labiau pabranginant visą procesą. Lietuva tapo vienu iš pasaulio bandomųjų triušių, pajutusių atominės elektrinės uždarymo košmarą, tačiau, kaip matome, tai neatšaldė mūsų valdžios nuo dar vieno būsimo valstybės sukrėtimo, kai po kokių 30 metų priartės ir Visagino atominės elektrinės veiklos pabaiga, jei neduok Dieve, ji būtų statoma.
Tai ką daryti? „Tikslinga elektrą pirkti iš ten, kur ji yra pigiausia, ir pirkti tada, kada yra patraukliausios kainos”, - tikina Energetikos instituto specialistai. Pridursime, taip daryti siūlo ir sveikas protas, juk Kaliningrado srityje jau dabar yra elektros energijos perteklius ir be atominės, galimas importas taip pat iš Estijos, o artimoje ateityje ir iš Švedijos ar Lenkijos. Tai ir pirkime ten, kur apsimoka.
Kokie dar yra konkretūs atominės elektrinės atmetimo argumentai aptariamame dokumente? Tai atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) plėtros tendencijos: nuo 2000 iki 2012 metų AEI suvartojimas padidėjo 72,6%, o dalis pirminės energijos balanse išaugo nuo 9,4% iki 15,8%; elektros energijos, pagamintos iš AEI, dalis šalies bendrosiose elektros energijos sąnaudose padidėjo nuo 3,4% - 2000 metais iki 12,1% - 2012; centralizuotai tiekiamos šilumos gamybos iš skiedrų, medienos atliekų, žemės ūkio atliekų ir biodujų dalis bendrame centralizuotai tiekiamos šilumos balanse padidėjo nuo 11,9% 2005 metais iki 27,7% 2012 metais. Įspūdingi šuoliai!
Premjero nuomone, žodį, kad ir be referendumo, dėl Visagino AE statybos vėlgi turėtų tarti visuomenė (ką ir darau). Norėdama turėti šviesią (bet be atominės šviesos) ateitį, neįgramzdinti vaikų ir anūkų į nepakeliamus finansinius vargus, tuo pat metu statant naują ir laidojant seną atominę elektrinę, visuomenė neturėtų tylėti ir legaliomis priemonėmis kovoti prieš atominę avantiūrą.
Tikėtis, kad spalio mėnesį, pristatant naująją strategiją Seime, tai padarys tautos atstovai, neverta. Jų rūpesčiai taip toli – dėl mūsų vaikų ir anūkų ateities – nesiekia. Deja, atominis baubas pasieks. Stabdykime jį, kol nevėlu.
