Lietuvoje kasmet tėvų priežiūros netenka per 2 tūkst. vaikų, o įvaikinama vos 2 proc. – gerokai mažiau nei kitur ES, todėl globos namuose auga apie 10,5 tūkst. globotinių.
Negana to, pastaruosius trejus metus įvaikinimas vis slopsta: 2011 m. metais buvo įvaikinti 245, 2012 m. – 210, pernai – 187, o šiemet per septynis mėnesius – vos 44 vaikai.
Aišku, Lietuvoje mažėja ir gimstamumas, bet pastaraisiais metais šis tautos nykimo procesas kiek sulėtėjo, o įvaikinimo mastas toliau sparčiai ritasi žemyn. Nuolat mažėja norinčių tapti įtėviais asmenų, nes įvaikinimo procedūros neskatina šio proceso, neretai jį net stabdo.
Pirmiausia net 82 proc. vaikų nėra net siūlomi įvaikinti. Dalis jų serga kokiomis nors ligomis arba jau yra paaugę, o Lietuvoje daugiausia norima įvaikinti vaikus iki vienų metų ir tik sveikus.
Psichikos ar raidos sutrikimai ypač baugina visuomenę – tokie vaikai beveik neturi galimybių būti įvaikinti tėvynėje. Tuo metu Vakarų šalyse net rimti genetiniai sutrikimai, pavyzdžiui, Downo sindromas, nėra kliūtis vaikui rasti naujus namus.
Tokias visuomenės nuostatas labai sunku pakeisti, juo labiau kad tai susiję ir su ribotomis lietuvių finansinėmis galimybėmis deramai rūpintis sergančiu ar rimtų raidos sutrikimų turinčiu vaiku.
Žmonės labiau linkę įvaikinti mergaites, o ne berniukus – bijo, kad šie gali greičiau paveldėti neigiamus savo biologinių tėvų polinkius, pavyzdžiui, piktnaudžiavimą alkoholiu.
Lietuviai nenoriai įvaikina ir vyresnius nei 3–4 metų vaikus, manydami, kad jau gali būti susiformavusios neigiamos jų charakterio savybės.
Tai reikėtų vertinti kaip prietarus, kuriuos būtų galima išsklaidyti įvaikinimui pasirengusių asmenų švietimu.
Bet informacijai apie įvaikinimą skiriamas itin menkas dėmesys. Antai Valstybės kontrolė nustatė, kad 65 proc. savivaldybių per pastaruosius porą metų nerengė jokių įvaikinimo viešinimo akcijų, 57 proc. žmonių nepasiekė informacija apie galimybę įvaikinti.
Ko gero, dar labiau globos namų vaikams rasti naujus tėvus kliudo pernelyg biurokratinės, labai ilgai trunkančios įvaikinimo procedūros.
Suprantama, nevalia perduoti vaiko globai gerai neįsitikinus, ar įtėviai pasirengę prisiimti tokią atsakomybę ir naujoje šeimoje gali garantuoti saugumą, tinkamą priežiūrą, auklėjimą.
Vis dėlto nėra normalu, kai įvaikinimo procedūros trunka net ilgiau nei porą metų. Kai visi dokumentai jau būna sutvarkyti, kartais tenka dar kelis mėnesius laukti eilės, kad bylomis apkrautas teismas patvirtintų sprendimą dėl įvaikinimo, nors jis tokiais atvejais būna tik formalumas.
Priežiūros institucijos kartais net trukdo galimiems įtėviams. Mat mažėjant gimstamumui dalis globos namų nėra suinteresuoti savo globotinių įvaikinimu, nes tai gali sumažinti jų finansavimą.
Tokių įtarimų kelia valstybės kontrolierių nustatyti atvejai, kai globos namai buvo pateikę informaciją, kad jau ūgtelėjęs vaikas neva pats nenorintis įtėvių, bet savivaldybės darbuotojams pasikalbėjus tiesiogiai jis jau pareikšdavo norą būti įvaikintas.
Nėra tinkamai rengiami ir vaiko susitikimai su būsimais įtėviais, negarantuojamas privatumas, tai trukdo užsimegzti emociniam ryšiui.
Įvaikinimą stabdo ir tai, kad nėra metodikos, kaip vertinti vaiko emocinius ryšius su kitais asmenimis. Tai ypač svarbu, kai įtėviai pasirengę auginti tik vieną vaiką ir tenka atskirti brolius ar seseris.
Žinoma, toks atskyrimas nėra pageidautinas, bet turbūt tai vis vien geriau, nei palikti vaiką globos namuose.
Įvairios įvaikinimo proceso spragos – vargu ar svarbiausia priežastis, kodėl tiek daug vaikų turi augti globos įstaigose.
Dar pernai vasarą socialinės apsaugos ir darbo ministrė A.Pabedinskienė garsiai paskelbė Seime, kad globos namų era Lietuvoje baigiasi.
Ministrė tikino pirmiausia sieksianti, kad kuo mažiau vaikų tektų atskirti nuo tėvų. Buvo pažadėta ne tik labiau finansiškai remti šeimas, ypač turinčias socialinės rizikos požymių, bet ir teikti joms psichologinę pagalbą, didinti socialinių darbuotojų skaičių, plėsti dienos centrų tinklą.
Tikimasi, kad tai leis valstybei net sutaupyti pinigų, nes vaiko išlaikymas globos namuose kainuoja daug brangiau.
Bet vykdant tokią reformą iš pradžių prireiktų gerokai padidinti socialinės rūpybos finansavimą, o tai iki šiol nepadaryta. Nėra požymių, kad ir kitais metais šioms reikmėms pinigų bus skirta daugiau.
Kita vertus, ir nedidinant išlaidų galima mažinti globos namuose augančių vaikų skaičių. Pati A.Pabedinskienė kalbėjo, kad bus plečiama globa šeimynose, o jas steigs reikiamos kvalifikacijos asmenys, taip pat žadėjo skatinti įvaikinimą, mažinti biurokratinę naštą būsimiems tėvams.
Nuo šių pažadų praėjo daugiau nei metai. Bet ar kas nors pajudėjo? Nematyti.
