Aš pasidalinu, atsiveriu, o žmonės, dalindamiesi mano tekstais, komentuodami juos, kartais siųsdami ir privačias žinutes, kuriose nupasakoja vieną ar kitą gyvenimo patirtį – taip pat man atsiveria. Ir tai tikrai nėra kaip žaisti tenisą su siena. Mes žaidžiame tolygiai – kaip du vienas kitą gerbiantys partneriai. Ir už tai esu beprotiškai dėkinga žmonėms – už tą šiltą ir nuoširdų grįžtamąjį ryšį.
Daugiausia dėmesio sulaukia įrašai apie vienatvę, nesusikalbėjimą su aplinka, buvimą kitonišku ir nesuprastu. Patirdami vienus ar kitus neigiamus išgyvenimus, mes linkę juos apgyvendinti giliai savyje. Kartais net puolame kaltinti save už tai, kad jaučiamės negerai tarp žmonių, kad aplanko atskirties, vienišumo ir kiti jausmai.
Turėdami vieną ar kitą mums keistą ir iš pažiūros – visai nepatrauklų pojūtį viduje, mes imame galvoti, kad „Ai, čia aš vienas toks nenormalus.“ Ir dar labiau graužiame save, bandydami atsikratyti to jausmo, pykdami ant savęs, bausdami.
Ir tada atsiranda žmogus, kuris parašo apie tai viešai. Užplūsta palengvėjimas: „Fjuh, tai aš ne vienas taip jaučiuosi.“, žmogus ima jaustis visai normalus. Tada jis stebi ir mato, kad atsiranda vis daugiau ir daugiau žmonių, kurie irgi žino, ką reiškia šis keistas šlykštus jausmas, kuris tūnojo viduje šitokį ilgą laiką. Žmogus nebesijaučia vienišas, jis susitaiko su viduje tūnančiu jausmu, nebežiūri į jį kaip į svetimkūnį, nebenori jo žūtbūt išginti ir šis jausmas nustoja būti milžiniška problema.
Panašiai būtų, jeigu išdrįstume draugų būryje pasidalinti tuo, kas neramina, trikdo. Galbūt išvystume labai daug palaikančių žvilgsnių arba gal net išgirstume: „Man irgi taip pat yra.“ Būtų jau ramiau.
Aišku, tekstuose aš pati sau gudri ir protinga, bet gyvenime labai stipriai atsilieku. Bendraudama su žmonėmis darau labai daug klaidų – nė nesuvokdama to, tiesiog kalbėdama mechaniškai ir inertiškai. Dabar vis dažniau stengiuosi stabtelėti.
Kai žmogus teigia, kad jam sunku – jam mažiausiai norisi girdėti apie tai, kam taip pat sunku, kam dar sunkiau, tada visas tas istorijas apie „rankas kojas turi, tai ko čia žliumbi“, taip pat apie vis dar badaujančius Afrikos vaikus.
Jam sunku čia ir dabar. Jam nėra nei sunkiau, nei mažiau sunku nei man. Jam tiesiog sunku ir jis nori, turi teisę būti išgirstas, jeigu yra man brangus. Dabar stengiuosi išgirsti. Klausyti. Nemokyti, nepatarinėti, suprasti, kiek tai įmanoma. Nesistebėti ir nesmerkti. Tai yra taip sudėtinga.
Mano V. pasitraukė iš šio gyvenimo prieš ketverius metus, rugsėjo mėnesį. Ji buvo vienas nuostabiausių žmonių, kuriuos aš pažinojau. V. sirgo depresija. Keitė gydytojus vieną po kito, o jie keitė vaistų receptus vienus į kitus. Vaistai atjungdavo jausmus ir versdavo jaustis dar blogiau. Kai netyčia sutikdavau ją troleibuse – atrodydavo kaip nugeibusi žuvis akvariume. Tiesus plačiai išplėstų akių žvilgsnis į niekur. Ir tas „niekas“ mus persekiojo visur. Tai buvo atsakymas į visus klausimus. Nieko nenoriu, nieko nereikia, nieko nebebus...
Aš tuo metu buvau pirmų kursų studentė, plačiai pražiota burna, laukianti informacijos, viskas nauja, įdomu, keista, baugu... Gyvenimas buvo it kaleidoskopas be galimybės bent šiek tiek stabtelėti. Manęs tuo metu taip reikėjo jai.
O manęs buvo taip mažai. Studijos nuo ryto iki vakaro, nauji draugai, naujas gyvenimas, kupinas planų ateičiai, visokių keisčiausių norų – tapti geriausia kurse, akademijoje, Lietuvoje, pasaulyje – aprėpti viską. O V. tuo metu sėdėdavo ant sofos ir kokį penkioliktą kartą žiūrėdavo Balabanovo „Morfijų“.
Ji man nelabai galėjo pasiguosti, nes aš jos nesupratau. Vieną rugpjūtį gulėjom ant kalno ir stebėjom krentančias žvaigždes, o aš jai sakiau, kad dabar reikia galvoti norus, nes jie išsipildo, kai juos sugalvoji tokiu metu kaip šis. V.tarė, kad neturi norų. Aš negalėjau to suprasti, nes turėjau begalę norų: nukeliauti visur, suvaidinti tą vaidmenį ir kitą, suvaidinti filmuose, spektakliuose, kitose šalyse, sutikti gyvenimo meilę, įsigyti mažą prancūzišką buldogą ir visi kiti paprasto mirtingojo geidžiami dalykai. Ėmiau jai karštligiškai siūlyti tai, kas galėtų tapti jos norais, bet nė vienas jų netapo.
Po mėnesio jos jau nebebuvo su mumis. Ir aš jau ketverius metus sapnuoju sapnus, kai pagaliau, 10068-ajame sapne man pavyksta ją išgelbėti, kad tą, reikiamą akimirką, aš atsiduriu šalia ir prabudusi su džiaugsmo ašarom akyse, suprantu, kad tai buvo viso labo 10068-asis sapnas ir vaikštau visą dieną it nuspirta.
Kaltės jausmas, kurį išmokau vienaip ar kitaip užgniaužti, vis tiek glūdi kažkur giliai. Nes mes esame atsakingi už tuos, kuriuos mylim. Už tuos, kurie mums yra artimiausi. Aš žvelgiau į tai pernelyg lengvabūdiškai: „Depresija, ot tai, depresija jai...“, numodama ranka. Negalima numoti ranka, niekada.
Aš negaliu nieko patarti šioje situacijoje – nei sau, nei jums, nes vis dar nieko apie tai nežinau. Bet galiu pasakyti, ką daryčiau kitaip, jeigu ji būtų dar čia, su mumis. Jeigu sutiktų, eičiau kartu pas psichoterapeutą. Klausyčiausi, stebėčiau. Jeigu nesutiktų, eičiau pas kitą – atskirai, konsultuočiausi, kaip padėti draugei. Stengčiausi kuo daugiau laiko praleisti kartu. Rimčiau atsižvelgčiau į žinutes, kai nori susitikti, pasikalbėti ir visiškai nesvarbus paros laikas. Nesvarbu, kad rytoj egzaminas arba spektaklis – juk tai antraeiliai dalykai.
Gaila, tik dabar tai suprantu, kai nebėra žmogaus, be kurio mano gyvenimas stringa. Aš labai dažnai sustoju, nežinodama, kur eiti, kodėl eiti, kaip eiti. Tada pradedu kalbėti su ja. Taip, vieni kalba su dievais, o aš visada kalbu su ja. Ji buvo visuose Europos teatruose, kuriuose aš vaidinau, sėdėjo kažkur ten, galinėje eilėje ir palaikė mane. Ji yra per kiekvieną filmavimą kažkur kampe glausdamasi šnibžda man pokštus apie kitus žmones. Ji kartais ateina į mano sapnus. Tai yra gyvenimas iliuzija. Man atrodo, aš dar nesusitaikiau su tuo, kad jos niekada nebesutiksiu.
Kai sako: vertinkit vieni kitus, branginkit, aš suprantu tai taip – nesvarbu kuriuo metu manęs prireiktų artimam ir brangiam žmogui, jeigu aš neįsivaizduoju be jo savo gyvenimo, be jo mano gyvenimas atrodytų it kūnas, dirbtinai palaikomas aparatų, aš lekiu pas jį. Nusispjovusi į viską. Tik kaip sunku taip elgtis ir tam pasiryžti. Nes visada atrodo: „tai čia nieko baisaus“, bet nebaisios akimirkos perėjimas į baisią ir tragišką trunka lygiai vieną sekundę.
Neslėpsiu, esu mąsčiusi apie savižudybę ir aš. Ir net ne vieną kartą. Už tokias mintis artimieji mus ima barti, smerkti, gėdinti. Mano tėvai po mano draugės mirties taip bijojo, kad aš irgi taip pasielgsiu, kad liepdavo man visą laiką būti namuose. Kai būdavau namuose, jie jautėsi ramiau. Bet jeigu būtų uždavę klausimą, tiesiai į akis: „Ar tu neketini pasielgti taip pat?“ Būtų išgirdę nuoširdų atsakymą, kuris būtų išsivystęs į ilgą pokalbį, po kurio ir aš pasijusčiau ramiau.
Bendramoksliai bijojo prie manęs prieiti, nes irgi turbūt nenorėjo užduoti tiesioginių klausimų, o gal ir atsakymams nebuvo pasirengę. Mano gyvenime ištirpo laikas ir viskas bėgo pro šalį it pro celofano plėvelę.
Dabar man dažniausiai būna sunku ne dėl kažkokių išorinių faktorių, be priežasčių – tiesiog sunku, negera, nedžiugina, nesmagu. Tik tai trunka trumpai – kelias dienas, vėliau užplūsta nauja džiaugsmo banga, kažkas gatvėje nusišypso tuo metu, kai aš jau nešiau ašaras namo it brangiausią turtą ir visa diena nušvinta.
Bet buvo laikas, kai tokia būsena užtrukdavo mėnesį. Du. Kartą, tokios būsenos pagauta, sėdau rašyti paskutinio laiško. Kaip „ponia rašytoja“ pasitrauks iš gyvenimo be paskutinio laiško? Juk nuobodu, negarbinga! Aš pradėjau jį rašyti.
Teisinausi, kaltinau, skundžiausi – būtuoju kartiniu laiku. Priinkštusi tris riebias pastraipas ketvirtąją pradėjau esamuoju. Vėliau atsirado ir būsimasis – kur aš eisiu, ką veiksiu, ką pamatysiu ir noras numirti pasitraukė į atokų kampą.
Nebijokime kalbėti apie tai, kas skauda. Nebijokime žodžio „savižudybė“. Nevadinkime egoistais tų, kuriems sunku. Palaikykim tuos, kuriuos mylim. Dalinkimės savo jausmais, mintimis – jeigu mums nuo to ir nepalengvės, tai tiems, kurie išgirs ir supras – tikrai. O tai ir pripildo gyvenimą prasme.
Šiuo metu vyksta „Bendraukime“ kartu su „Jaunimo linija“ projektas „Sumažink tylą! Kalba vyrai“. Jo metu pagrindinis dėmesys skiriamas vyrų savižudybių problemai ir prevencijos skatinimui.
