Aktyvūs jie labiau vakarais. Vieną dieną pamatai vienus, kitą – kitus. Bet vis tie patys ir tie patys. Ir į šiltus kraštus neskrenda. Nes čia jiems šilta visada.
Kviečia vieni kitus į savo lesyklas. Pokalbių laidas ir kitokius papliurpimus apie viską ir nieką. Dar neišsižiojus žinai ką sučiulbės. Jie mūsų šeimos nariai. Gyvena namuose laikomose dėžėse. Įsijungi - ir tuojau kurį vieną pamatai. Išgirsti mielą, pažįstamą balsą.
Jie žino viską apie viską. Čiulba gražiai, ilgai ir beveik vienodai. Daugelis juos mėgsta dėl fono.
Maitinasi šeimininkų paberiamu pašaru. Noriai dalinasi maistu su gentainiais, kviečia vieni kitus į savo aptvarus pasidalinti lesalu. Baukštūs, svetimų neprisileidžia. Paniškai bijo naujokų, kad tie šeimininkams labiau nepatiktų ir netektų lesyklos netekti.
Peri atokiose vietose kiaurus metus. Poravimesi paprastai dalyvauja visa populiacija. Nuo žmonių slepiasi, tačiau be jų taip pat negali. Todėl blizgiuose žurnaluose transliuoja visiems savo nebūtą būtį ir būtą buitį.
Pasitaiko ir gabių. Vienas kitas talentingas. Tačiau čiulba jau šitiek metų. Pasaulis jau sukalbėtas, išsemtas, išsunktas iki lašo. Pažįstami iki skausmo. Kiekvienas judesiukas. Kiekvienas prieš veidrodį iki automatizmo nušlifuotas akinantis šypsnis šaltomis akimis. Jokios konkurencijos ir naujų veidų. Jokių tikrų problemų ir nepatogių temų. Viskas dailiai sustyguota. Sutarta ir pasidalinta.
Būna, kad koks vienas kitas kažkodėl pradingsta. Ir tada po mėnesio niekas jo nebeatsimena. Šiaip tai visi iš jų juokiasi. Ai, nesąmonės, bet pažiūrėkim. Sako, kai nusibosta - išjungiam. Bet iš tikrųjų tai neišjungia.
Jie ir patys vis tą kartoja: dabar laisvė, nepatinka - išjunkit. Nors jei perjungsi, kitur pamatysi kitą iš to paties būrio.
Todėl neišsijungia niekas. Nes be jų čiulbėjimo išgyventi neįmanoma. Nes jie - televizijos erškėčių paukščiai.
