Ukrainos prezidentas P.Porošenka nuolatos pabrėžia Ukrainos teritorinį vientisumą, tačiau suteikdamas teroristų užgrobtiems rajonams „ypatingą statusą“, paskatino visuomenę galvoti, kad tai žingsnis į šalies federalizaciją , o ateityje gal būt net ir į separatistinių rajonų politinį atsiskyrimą.
Jeigu teroristai nebelaikomi teroristais, tai kas tada jie yra? Politikai? Tad kodėl nuo to nebuvo galima ir pradėti, nerengti antiteroristinės akcijos? Į pradžią norom nenorom grąžina ir kitas Kijevo valdžios kompromisas su Rusija – penkiolikai mėnesių atidėti Ukrainos ir ES Asociacijos ir laisvos prekybos susitarimo laikino taikymo įgyvendinimą.
Tai reiškia, kad Ukrainai nėra jokių kliūčių priklausyti Maskvos sukurtai muitų sąjungai. Dar visai neseniai tą patį sakė ir A.Merkel – jokių problemų, jeigu Ukraina pasirinks ir Euraziją. Tada leiskite paklausti, o vardan ko tiek daug pralieta kraujo, raustos fronto linijos,bombardavimai, pabėgėliai, humanitarinė problema, jeigu realiai Ukraina lieka Rusijos įtakos zonoje ir Vakarai su tuo sutinka?
O Krymas? Ukrainos prezidentas žada šį perlą susigrąžinti pavydėtina ūkine valstybės sėkme, kurią pamatęs, anot prezidento, Krymas bemat sugrįš atgal.
Pasaka, kuria net vaikų nebeįtikinsi. Pralieto kraujo prasmės klausimas kyla ne tik kabinetuose užsidariusiems politikos apžvalgininkams. Asmeniniu patyrimu paremtus juos aiškiai formuluoja Ukrainos Donecko srities gubernatorius Sergejus Taruta: „ Kur mes – Rusijoje ar Ukrainoje? Už ką mes kovojome, kodėl statėme įtvirtinimus? O kodėl žuvo mūsų vaikinai? Dėl ko?...Jeigu jau taip, kodėl gegužę nebuvo pradėtos taikos derybos? Klausimus galima kelti be galo ilgai“. S.Tarutos klausimai bus tūkstančiais atkartoti visoje Ukrainoje.
Klausimai yra susiję su nuojauta ir įtarimu, jog už kovojančių ir kenčiančių gyventojų nugarų vyksta didžiųjų valstybių politikų susitarimai, kurie suka vairą visiškai ne ta kryptimi, kaip viešai skelbiama. Vienintelė paguoda, jog dar yra laisvos žiniasklaidos dalis, kuri sugeba į užkulisius prasibrauti.
Kūrybingas Rytų Europos studijų centro vyr. analitikas M.Laurinavičius jau kapsto dėl birželį Suomijos Boisto saloje vykusio viešai slapto JAV ir Rusijos ekspertų susitikimo. Valstybių ekspertai savarankiškai, savo iniciatyva, nesusitikinėja. Akivaizdu, norėdami išvengti didelio karo, Vakarai gali nuspręsti parduoti Ukrainą.
Ir, ko gero, beliko tik viena problema – kaip, kokia politinio baroko forma, apie tai pasakyti žmonėms. Tada reikia tęsti S.Tarutos mintį: jeigu jau taip, tai kodėl tokio sprendimo nepadaryta iš pat pradžių? Kodėl sukurta dviprasmybė, kuri ir atvedė į kruviną konfliktą?
Iki šiol man paslaptis, kodėl V.Janukovyčius blaškėsi pasirašyti Ukrainos ir ES Asociacijos susitarimą. Atsakymas – Rusija – ne visiškai įtikinamas. Rusija kategoriška yra NATO artėjimo prie jos sienų atžvilgiu, bet dėl ES - lankstesnė. Pagaliau ji sutinka su dabartine formule - jau pasirašytos Sutarties įgyvendinimą atidėti.
Jeigu su tokia pozicija V.Janukovyčius būtų pasirodęs Vilniuje, tikriausiai, nebūtų nei Maidano, nei to, ką dabar matome. Bet kažkodėl buvo kuriama intriga „pasirašysiu – nepasirašysiu“, paskui keliama pasirašymo kaina, ES savo ruožtu kėlė sąlygas dėl J.Tymošenkos, vėliau atsisakė, dar vėliau su viskuo sutiko, bet jau niekas nebesusivokė, kaip pasielgs V.Janukovyčius. Likus vos kelioms valandoms iki iškilmingo pasirašymo Vilniuje, politologai vis dar būrė iš kavos tirščių.
Jeigu V.Janukovičius iš anksto tvirtai būtų apsisprendęs nepasirašyti dėl objektyvių ekonominių priežasčių, kas ir dabar pripažįstama, ko gero net posto nebūtų praradęs. Juk A.Lukašenka nei vilčių kėlė, nei žaisti bandė, o dabar yra taikos tarpininkas.
Ateityje dar sužinosime tikrąsias V.Janukovyčiaus blaškymosi priežastis, ir gal net autentiškus jo susitikimų su V.Putinu liudijimus, bet manau, kad svariausia iš visų priežasčių yra tuometinė ir vis dar ta pati Ukrainos ekonominė situacija. V.Janukovyčiaus valdoma šalis milžinišku greičiu artėjo prie ekonominės katastrofos.
Rusija už pagalbą reikalavo visiškos kapituliacijos, bet ES, tebežvelgdama į nuosavos krizės akis, taip pat nebuvo pasiryžusi traukti Ukrainą už ausų iš eketės. Suprasti vėlesniems įvykiams didelės įžvalgos nereikia.
Atsitiko tai, ko Maidano politikai emocijų sukūryje, deja, nenumatė: nieko nelaukusi Rusija užėmė Krymą. Afera pranoko Kremliaus lūkesčius: Rusijos visuomenė ne tik nepasmerkė, bet ir pati krito į euforiją, kuri taip pat turi savo priežastį.
Rusijos ekonominė situacija gal tik šiek tiek yra geresnė už Ukrainos. Sprendžiant iš naują Rusijos ideologiją formuojančių šaltinių, Kremlius neslepia, jog visą valstybę tebėra apėmusi „bendranacionalinė sisteminė krizė“.
Kremliaus strategai kalba apie keturis tolesnės Rusijos raidos scenarijus: krizės gilėjimas iki visiškos visuomenės dezintegracijos, pasidavimas kitų valstybių strateginiams interesams, valdžios pasikeitimas dar vienos revoliucijos keliu ir bandymas sukurti naują sisteminę strategiją, naują visuomenės mobilizacijos projektą, įtraukiant ir kitas sovietinėje sistemoje buvusias „respublikas“.
Naujasis Rusijos politinis elitas renkasi ketvirtą scenarijų, tačiau realiai vykdomas penktasis: tas, kuris Ukrainoje.
