Įdomu, koks po šio išsišokimo likimas laukia jo. Girdint tokius pareiškimus, tampa aišku, kad laikas kuo greičiau pradėti rimtą visuomenės švietimo kampaniją skirtą valdyti Rusijos informacinį ir propagandinį karą prieš Lietuvą. Lietuvos gynybos politikos supratimo įprasminimas visuomenėje yra vienas iš būdų.
Pradžią šiai kampanijai praeitą savaitę davė Lietuvos Krašto apsaugos ministerija, kuri kartu su Generolo J.Žemaičio Lietuvos karo akademija surengė seminarą skirtą aptartį svarbius Lietuvos gynybai karinės technikos įsigijimo, būti ar nebūti šauktiniams bei šalies gynimo motyvacijos klausimus.
Regis, tai pirmas kartas, kai šios svarbios visai visuomenei temos aptariamos dalyvaujant ne tik kariuomenės vadams, karininkams, ministrams, bet ir civiliams gynybos ekspertams, žiniasklaidai. Tokia seminaro forma yra savalaikė. Visuomenė turi žinoti, suprasti, kaip formuojama Lietuvos gynyba, kur ir kaip bus investuojamos didžiulės lėšos. Ir kuriam galui visą tai daroma, kuo siekiama.
Neminėsiu konkrečių dalyvių. Tik pastebėsiu, kad buvo sukviesti aukščiausio rango politikai, karininkai, visuomenininkai, žurnalistai rašantys gynybos tema. Taigi, akivaizdu, kad pasikeitusi geopolitinė padėtis diktuoja naujus sprendimus, naujus iššūkius taip pat ir Lietuvos kariuomenei, jos ginkluotei, rezervui, mobilizacijos planavimui. O motyvacija ginti savo šalį yra šalies gynimo doktrinos pradžia ir pabaiga.
Nieko nėra pavojingiau valstybės gynimo dvasiai, kaip karys neturintis žalio supratimo, ką jis toje kariuomenėje veikia. Seminare pateikta šia tema iškalbinga iliustracija: susirinkę dešimt jaunų lietuvių vaikinukų didžiuojasi būdais padėjusiais išsisukti nuo tarnybos Lietuvos kariuomenėje, o Izraelyje, tuo tarpu, visi dešimt didžiuojasi į kariuomenę patekę.
Skatinimui tarnauti savo šaliai impulsą visų pirma turi duoti ne tik Lietuvos politinė karinė vadovybė, bet ir Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Tai visas strateginis būsimo Lietuvos gynėjo skatinimo dalyvauti šalies gynime paketas.
Jeigu rimtai žiūrima į mūsų šalies nepriklausomybės ateitį agresyvaus putinizmo alinamos Rusijos kontekste, tai laikas iš pagrindų keisti valstybės gynimo motyvacijos politiką. Visų pirma, reikia greičiau apsispręsti, kiek mes norime į valstybės gynimą investuoti. Izraelis skiria apie 14 procentų BVP gynybos programai. Švedija, Šaltojo kario metais, skyrė 6 procentus BVP.
Kiek skirsime mes priklausys nuo mūsų komplikuotos situacijos suvokimo ir pasiryžimo gintis. Kaip tik todėl derėtų paskubėti su motyvacijos strategijos projektu. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas gal galėtų imtis šios iniciatyvos? Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas jau pateikė siūlymą sugrąžinti į mokyklas karinį mokymą.
Šioje švietimo misijoje galėtų ir turėtų dalyvauti tarnybą baigę profesionalūs karininkai turintys aukštąjį šiuolaikinį išsilavinimą, kuriame pedagoginiai įgūdžiai vaidina svarbų vaidmenį. Karo akademija galėtų skirti kelių mėnesių programas, padėsiančias karininkui su pedagoginiu švietimu bei įgūdžiais. Nėra nei protinga, nei ekonomiška nepasinaudoti tokiais profesionalais.
Bet tokio karinio rengimo nereikėtų suprasti vien tik kaip mokymo elgtis su ginklais. Lietuva kuo greičiau turėtų perimti Izraelio patirtį. Apie ją jau esu rašęs. Būtina aiškinti ir šviesti mūsų jaunimą apie būtinybę ginti savo valstybę. Nes gali baigtis taip, kaip Ukrainoje, kurioje apie 12 000 pašauktų karių neatėjo į kariuomenę.
Aišku viena: neišsisuksime nuo ekonominio saugumo svertų, socialinės atsakomybės kareiviui ir jo aplinkai, nuo pagalbos kariui įsigyti profesiją, nuo nemokamo mokslo garantijų po atliktos karinės pareigos. Patriotizmo skatinimui vien žodžių nepakaks.
Jeigu visuomenė nori būti ginama, tai ta visuomenė turi konkrečiai rūpintis ją ginančiaisiais. Gal tikrai pasirinkti modelį „Pirma tarnyba, paskui mokslai“? Bet, vėlgi, tai priklauso nuo politinių kriterijų bei politinės valios. Taip pat nuo šių dviejų prielaidų priklausys mūsų kariuomenės formavimo ateitis. Grąžinti šauktinių kariuomenę, ar kurti rimtą profesionalių karių rezervą? Kokį vaidmenį čia atliks Krašto apsaugos savanorių pajėgos? Šaulių sąjunga? Civilinė sauga? Pastarasis klausimas turėtų būti sprendžiamas artimiausiu metu. Dabar gi nė pats velnias nežino, kaip piliečiui elgtis karo atveju, kur eiti, kur slėptis, kuo tikėti ar pasitikėti. Rusijos tarnybos tikrai gerai apie tai informuotos. Civilinė sauga išties yra mūsų Achilo kulnas.
Kalbant apie informacinį ir propagandinį karą. Ir Lietuvos gynybos ekspertų vaidmenį jame. Anot vieno seminare dalyvavusio generolo, Lietuvos civiliai gynybos ekspertai nėra nei tarnavę kariuomenėje, nei susipažinę su karo menu.
Todėl dažnas kai kurių pasisakymas nei į tvorą, nei į mėtą. Tai problema. Ji, mano supratimu, pasireiškė Pėstininkų kovinių (PKM) mašinų įsigijimo diskusijoje. Buvo keista girdėti, kai vieni ar kiti siūlė pirkti PKM-us būtinai su tokiais ar kitokiais šarvais ir ugnies galia neatsižvelgiant į Lietuvos gynybos strategijos ypatumus, gamtines sąlygas, panaudojimo tikslus bei aplinką (kova lauko ir miesto sąlygomis), finansinę padėtį.
Aš, nors ir tarnavęs Izraelio kariuomenėje, ketverius metus dirbęs Švedijos karininkų kovos mokykloje ir dalyvavęs bataliono, kuopos ir būrio vadų, pasalos meno, prieštankinės gynybos kursuose ir apdovanotas penkiais diplomais (tame tarpe ir KASP pasirašytą gen.maj. Arvydo Pociaus), nelaikau jokiais būdais save gynybos ekspertu. Bet kai seminare vienas ekspertas pradėjo aiškinti apie prieštankinių žemėje dislokuotų raketų smūgius vos ne 100 km. atstumu priešo karinei technikai, nesinori ir šypsotis.
Arba, kad būtinai reikalingas 28 tonų sveriantis PKM (su aukščiausio lygio šarvais ir kovine ginkluote). Jam tuojau priminė, kad tokia mašina nuklydusi nuo kelio į griovį, vargu ar išsiropštų. Pastebėjimas pagrįstas. Lietuvos gynyba (ne miesto sąlygomis, ten kita specifika), tai pusiau partizaniška švediška priešo PRISTABDYMO taktika duotoje bataliono atsakomybės teritorijoje. Nuo šitos taktikos (ir nuo reljefo) priklauso PKM ir jų galimybių pasirinkimo kriterijai.
Ar reikia, ar ne ir kokios PKM, priklauso nuo užduoties aplinkybių: priešo pajėgos, nuosavos pajėgos ir galimybės, reljefas, kiek pajėgų reikia vykdant konkrečią užduotį. Niekas nekalba apie kakta į kaktą mūšį. Su mūsų smogiamąja galia, dar ir atviroje teritorijoje, - tikra savižudybė. Mobilumas yra šiuolaikinio fragmentuoto mūšio pradžia ir pabaiga. Ypač naudojant pasalos mūšį: penkios minutės galingam smūgiui priešui ir žaibiškas atsitraukimas, smūgiuojant jau kitoje vietoje. Ši taktika būtina norint laimėti laiko.
Ar ne tokia mūsų gynybos užduotis NATO pagalbos mums suteikimo kontekste? Taigi, jeigu PKM su aukščiausio lygio šarvais ir visa ginkluote sveria 28 tonas miškingame, kiek kalnuotame, drėgname reljefe kuris dominuoja LT, tai nuvažiavus nuo kelio su tokiu svoriu laiko kontekste kyla problema.
Anot karinių ekspertų, mums reikalingi PKM-ai būtinai su moduline konstrukcija užtikrinančią galimybę greitai padidinti apsaugos lygį, keisti ginklų ir įrangos sistemas, taip palengvinančią eksploataciją daliniuose, remontą ir aprūpinimą. Ta pati mašina, priklausomai nuo įrangos ir apsaugos lygio, gali būti ir šarvuotas transporteris, ir pėstininkų kovos mašina, ir ugnies rėmimo sistema. Nebūdamas ekspertu, nesigilinsiu į technines detales.
Taip pat keista girdėti, kad generolai būtinai turi išklausyti kareivių ir karininkų nuomones sprendžiant pvz. PKM-o klausimus. Taip suponuojama ne tik klaidinga prielaida, kad tokios komunikacijos nevyksta, bet dar ir kad generolai, matyt, yra kvailiai, niekada nebuvę eiliniais. Tokia mintis ir kaltinimai pastoviai vystomi ir skatinami propagandiniame kare prieš Ukrainos karines pajėgas ir jos vadovybę.
Ne, generolai ir karinė bei politinė vadovybė nėra jokiais būdais už kritikos ribų, bet gynybos ekspertams turėtų galioti kitokie kritikos kriterijai. Visų pirma dalykiniai, faktiniai, besiremiantis giliu šiuolaikinio karinio meno žinojimu, vietinės specifikos suvokimu, ekonominės ir finansinės politikos žiniomis.
Neturint tokių žinių arba turint labai paviršutiniškų, įnešama pavojinga sumaištis visuomenės protuose. O toks tikrai nėra mūsų gynybos ekspertų tikslas. KAM seminaru kaip tik ir buvo siekiama parodyti visuomenei, kad krašto apsauga nėra vien tik karinių struktūrų rankose, kad svarbios mūsų visuomenei temos – gynyba ir jos finansavimas - nebus kažkaip slepiamos nuo visuomenės akių. Pradžia – gera.
