Penkiaaukščio namo dydžio, suvirintas iš plieno ir nudažytas džiugiomis supelijusio sūrio ir šviežio šlapimo spalvomis paminklas Senajai Varėnai, kaip koks išsigimęs mažiukas Eifelio bokšto ir baisiausio lietuviško antkapio hibridas, sukergtas su Žaliojo tilto estetiniu pojūčiu, privertė du kartus apvažiuoti aplink. Gyvenimas niekada nebebus toks pat.
Kad pastatytų šitą dalyką, kūrėjas turėjo būti girtas, labai nekompetentingas ir turėti regos negalią. Nenoriu pasakyti nieko blogo apie žmones, kurie tai suprojektavo, palaimino ir pastatė, tačiau sutrikusios raidos beždžionė, ginkluota virinimo aparatu ir benzopjūklu, tikrai būtų padariusi gražiau.
Kalbant apie nesąmones, kurios yra šalia mūsų, turiu pripažinti, kad visgi nėra baisesnės, nei ta, apie kurią jau rašau daugelį metų, o ji vis nesitraukia iš mūsų gyvenimo, kaip dubliuoti filmai iš televizijos.
Visi supranta, kad filmai televizijoje turi būti verčiami subtitrais, o ne garsinami balsu, atimant malonumą iš visų, kas supranta angliškai – tačiau visos televizijos vis dar bijo prarasti lėtai skaitančius ir mažai raidžių pažįstančius žiūrovus, kurie yra geriausi greitųjų kreditų bendrovių klientai ir perka daugiausiai kompensuojamųjų vaistų, o sprendžiant iš reklamų, būtent jie ir yra pagrindiniai televizijos žiūrovai šiais laikais.
Nieko tokio, būtent tokio pasirinkimo dėka greitai visos televizijos teturės tuos žiūrovus, kurie lėtai skaito ir nepažįsta viso raidyno, ir dar tuos, kam patinka Andriaus Rožicko humoras (dažnai šie auditorijos segmentai sutampa).
Minėtoji nesąmonė yra lėtinis nesugebėjimas parduotuvėse pasirūpinti grąža. Penktadienį sostinės Rūdnininkų aikštėje užėjau į vyno parduotuvę anglišku pavadinimu, reiškiančiu vyną ir šypseną (etikos sumetimais pavadinimo nerašysiu, tačiau labiau būtų pritikę kas nors apie klyną ir nusivylimą), ir išėjau tuščiomis rankomis, nes pardavėjas neturėjo grąžos iš 200 litų banknoto.
Jau laukdamas skaitytojų pastabų apie tai, kaip turėjau pasielgti (pasiruošti smulkiau, mokėti kortele, neišsidirbinėti), linkiu jums visiems užsivartyti laidojimo reikmenimis ir detalizuoju. Norėjau mokėti grynais, nes mokėjimai grynais mano šalyje yra visiškai legalūs ir aš moku taip, kaip man patinka.
Tarp kitko (kitaip, nei yra įsitikinę savamoksliai teisininkai), kai pardavėjas nepriima mokėjimo kortelių, jis nedaro nieko neteisėto ir tai visiškai nereiškia, kad jis ką nors slepia. Jam gali tiesiog nepatikti bankų taikomi mokesčiai. Tai jo teisė.
Taip pat jau girdžiu uždrožtų ir nelaimingų pardavėjų cypimą apie tai, kad o ką daryti, kai ateina dvidešimt žmonių iš eilės, ir kiekvienas iš jų atsineša 200 litų banknotą, ir perka ką nors tik už penkis litus ar už trisdešimt. Atsakymas labai paprastas: reikia turėti tiek grąžos, kiek jums gali prireikti, ir viskas bus gerai. Kiekviena turgaus prekiautoja Halės turgavietėje, vos pažįstanti raštą ir menkai kalbant lietuviškai, sugeba tai padaryti, tačiau prekybai po stogu tai yra nepasiekiama.
Matyt, kol jums Užkalnis neišaiškins, jūs nesuprasite (nes daugelio tokių verslų suvokimas sustojo ties skėčių nuoma Palangos paplūdimyje, arba apmokamų automobilių stovėjimų aikštelių Trakuose, kur savo kieme padarę vietos septyniems automobiliams, verslininkai su bloknotais vaikštinėja kelkraščiu, kviesdami pasistatyti automobilį pas juos ir palikti jiems penkis ar dešimt litų). Todėl prašau, aiškinu.
Kaip parduotuvė, jūsų tikslas yra parduoti prekes ir gauti pelną. Kad galėtumėt tai padaryti, jūs susirenkate leidimus, nuomojatės patalpas, įrengiate ten sandėlius, lentynas ir prekystalius, atvelkate šaldytuvą, pasamdote žmones, pasirūpinate prekėmis, jas išdėliojate, mokate už elektrą, vandenį, šiukšlių išvežimą, galbūt ir šildymą, pervedate pinigų Sodrai ir VMI, ir net pasirūpinate tokiu darbo laiku (iki 22:00 valandos), kad nurungtumėte konkurentus. Tada belieka, atėjus pirkėjui, paimti iš jo pinigus ir jam duoti prekę, ir tai yra jūsų visų pastangų tikslas.
Tik jūs to negalite padaryti, nes kasoje, žinoma, nėra grąžos.
Jei tai, ką aš aprašiau aukščiau, nėra aukščiausios prabos idiotizmas, tai pasakykit man geresnių pavyzdžių. Čia tas pat, kaip atidaryti automobilių remonto dirbtuves ir neturėti rakto veržlėms, ir piktintis, kad visi atėję klientai nepasirūpina jo atsinešti, ir kažkodėl nori, kad nuimamus ratlankius patys atsuktumėte. „Mes neturime rakto, bet gal jūs automobilyje turite mums ką nors paprastesnio? Galime pakeisti valytuvus.“
Visiškas absurdas? Taip, tikrai. Šitaip niekas nesako. Prašymas pirkėjo „ieškoti smulkiau“ yra lygiai toks pat absurdas. Jūs norite pirkėjo pinigų, jūs ir ieškokite.
Ir dar vienas palinkėjimas tiems nelaimingiems pardavėjams, kurie sako „čia ne mūsų kaltė, kad grąžos nėra, savininkas pavakare viską pasiima iš kasos“. Tuomet susiraskite kitą darbą, kur savininkas būtų su keliais smegenų vingiais galvoje. Kažkodėl prekybos centrų kasose ir tinkliniuose mėsainių restoranuose tokios problemos niekada nekyla.
Negalite susirasti kito darbo? Labai gaila, reiškia, blogai mokėtės mokykloje ir neturite pakankamai žinių ir įgūdžių. Reikėjo labiau stengtis vaikystėje. Lietuva – laisva šalis, niekas neverčia dirbti pas apsileidusius grytelninkus. Kiekvienas laisvas susirasti kur geriau.
O aš labai laukiu euro įvedimo Lietuvoje. Negaliu sulaukti, kai 500 eurų banknotą galėsiu pasiūlyti pardavėjai už laikraštį.
