Vėliau jis pabėga iš mano stebėjimo lauko arba aš pabėgu, pamačiusi kokį dūstantį karpį akvariume (vienas liūdniausių vaizdų gyvenime) arba dar ką nors įdomesnio, bet tas mano stebėjimo objektas kurį laiką vis tiek nepalieka minčių.
Aš pradedu galvoti, kur jis dabar eis? Kam jam tie pomidorai? Kaip atrodo jo namai? Tikriausiai tobuli. Dideli, erdvūs, švarūs ir kvapnūs. Ir žmona turbūt tobula. Ir viskas jo gyvenime tobula. Ir jis važiuoja atostogauti ten, kur aš visada svajojau - tik dar neužsitarnavau to. Ir jis gyvena tą visą, mano dar neužsitarnautą tobulą gyvenimą.
Betgi yra kitaip. Žmonių, kuriančių kitiems – rašančių, šokančių, dainuojančių, vedančių, statančių, kalbančių – besidalinančių su visais kitais savo atlapaširde kūryba, patiriamomis emocijomis, gyvenimo istorijomis, širdingai norinčių ir siekiančių kitiems praskaidrinti, praturtinti kasdienybę, likimas neretai būna graudus, o gyvenimo baigtis – tragiška. Atrodytų, laisvu nuo darbo metu jie turėtų gyventi tą užtarnautą tobulą gyvenimą ir valandų valandas mirkti laimėje, tačiau viskas yra truputį kitaip.
Kai stovi prieš publiką, regi jos akis, lūkesčius, laukimą, norą būti papildytiems, pralinksmintiems, paglobotiems, tai visa širdimi trokšti jai duoti tai, ko ji laukia. Kartais persistengi, norėdamas pratęsti juoko bangą, nuslysti kažkur žemiau ir viskas suskamba truputį apgailėtinai. Tada kremtiesi, bandai kapanotis ir užkasti tą duobę, kuri atsirado tarp tavęs ir publikos. Po kelių akimirkų tai pavyksta, jie jau įdėmiai klausosi, šypsosi, vėl viskas smagu. Staiga pajunti, kad ryšys tarp tavęs ir žiūrovų nutrūko, jį reikia gaivinti, jam reikia daugiau malkų. Taip ir kūreni tą ugnį. Ir stebi ją.
Tuo metu nieko gražesnio už auditorijos bangavimą, jos juoką, akis, rimtį, klausiančius žvilgsnius, susižavėjimą, - nieko už šią nepastovią ir audringą jūrą, nieko nuostabesnio nėra. Laikas baigiasi. Jie išsiskirsto į savo gyvenimus, kažkas pribėgęs nuo tavęs nulupa mikrofoną, stilistė nekantrauja pasiimti rūbus, batus ir papuošalus, kartais grimuotoja nori atsiimti ir plaukų segtukus, tai tada dar iš jos pastvėręs servetėlę nusiimi grimą, o su juo nuteka ir šypsena į kriauklę ir keliauji namo.
Kai spektaklyje įkūniji didelio, daug pasiekusio, protingo ir išskirtinio žmogaus vaidmenį. Prieš tai kelis mėnesius kruopščiai besimokęs tekstą, repetavęs, besitaręs su režisieriumi, kaip būtų geriau, kaip būtų tikriau. Spektaklyje atsiranda įdubusių vietų, išėjęs už užkulisių šiek tiek grauži ir kritikuoji save, kad savo asmenybės netobulumais sumenkinai tokį didį žmogų, bet po sekundės reikia vėl bėgti į sceną, stengiesi atmesti visa tai, kas buvo, iš naujo išsitiesi, oriai pakyli – balsas skamba sklandžiai ir įtikinamai, publika net atrodo nuščiuvusi, kartais spektaklis baigiasi tavo ilgai tramdytomis ašaromis, žmonės ploja, aktoriai išsirikiuoja į eilę, akimis lakstydami po žmonių salę – kur tie artimieji?
Kažkam neša gėlių, visi šypsosi, laukia, mintyse tikisi: „Gal man?..“ Uždanga užsisklendžia, visų rankos paleidžia vienos kitas, kažkas pradeda ardyti tavo sostą, atima karūną ir prašo kuo greičiau persirengti, nes reikės skalbti. Didelis menkas žmogus su viso pasaulio vienatve eina namo.
Namuose ir gyvenime tu niekada nestovi nei metru, nei dviem aukščiau nei publika, kaip būna ant scenos. Kartais, eidamas minioje, tu esi visu pakaušiu žemesnis už standartinį žmogų. Veidas susimaišo su sienomis, yra daug pareigų ir buitinių klausimų, kuriuos reikia spręsti. Gyvenime tu nesi nei kažkuo ypatingas, nei didvyris. Žmona/vyras iš tavęs reikalauja ne to, kad prajuokintum ar pasakytum ką nors įdomaus, o kad būtų kuo apmokėti mokesčius už būstą. Artimiems žmonėms tavo žavumo nepakanka, o kartais net ir nereikia ir tiesą pasakius, jiems esi mieliausias kai nutyli.
O publika, žiūrovai, klausytojai, skaitytojai – jie visada reikalauja iš tavęs daugiau. Jie yra it visa praryjanti praraja, bedugnė, niekada nepasotinama ir nenurimstanti. Sukūrei puikų kūrinį – tą vakarą visi paplojo per petį, vieni nuoširdžiai, kiti – sukandę dantis pasveikino, pasižavėjo ir jau kitą dieną prabundi it iš košmaro – su didžiausia pareiga ir pasižadėjimu padaryti dar geriau. Kiekvienas geras darbas užkelia kartelę ir laukia tik dar geresnio už paskutinįjį darbo.
Kūrėjas turi sparčiai keistis. Padaręs špagatą, tuoj pat turi šoktelti į virvutę, po jos – be jokio atokvėpio dvigubas salto atgal, be pertraukų turi visą laiką šokinėti it kepinamas – geriau, kūrybingiau, smagiau, giliau. Ir viskas dėl to vienintelio ir brangaus žiūrovo, to nematomo stebėtojo.
Net patys didžiausi kūrėjai, atsiimdami jiems paskirtas premijas, stebisi ir dėkoja, kad jų niekas nepamiršo. Vyresniam aktoriui yra baisiausia, kad nuo jo žiūrovai nusisuks – nebemylės, nežiūrės, nepriims. Dėl rašytojų nesu tokia tikra – man atrodo, kad kai kurie kaip tik mėgaujasi tuo, kad yra neskaitomi, neprieinami ir nesuprantami. Bet tai vėlgi yra tam tikras santykis su žmonėmis.
Kūrėjai yra visuomenės tarnai. Kartais atrodytų, kad visuomenė yra jų palyda, pasekėjai, kurie šliaužia įkandin ir bando bent akimirksnį pakvėpuoti tuo pačiu oru, bet be svitos karalius nebūtų karalius. Todėl žmonės, auditorija, publika yra pats svarbiausias dalykas kūrėjo gyvenime. Jo laimės, sėkmės matas, kurio niekada nebus per daug, kurio dėmesio niekada nebus gana.
Todėl kai regime juos – sėkmingus, gražius, išdidžius, žengiančius raudonais takeliais, mes puikiai suvokiame, kad be mūsų nebūtų jų. Kad tai mūsų dėmesys, mūsų akys, mūsų šypsenos, mūsų aplodismentai, kurių tie žmonės siekia.
Nežinau, ar toks gyvenimas atrodo tobulas. Veikiau jis yra panašus į dūstančio karpio akvariume gyvenimą. Tik nežinau, ar kūrėjas, taip pat kaip karpis, galėjo rinktis. Kartais mūsų kūnas ir siela šaukia taip garsiai, kad protas nesugeba jų nutildyti. Todėl gimti kūrėju ir būti juo yra iš pažiūros viliojantis dalykas, bet kartais toks baisus.
Tačiau vieną dieną visiems kūrėjams nusišypso sėkmė ir laimė. Jo mirties dieną. Kai verkia net priešai ir visi aplinkui kartoja tik gerus žodžius, pasiekimai yra dauginami iš šimto kartų ir „tas girtuoklis“ tampa „didžiausiu lietuvių tautos rašytoju“. Ta proga yra išleidžiama keletas kūrinių ir jie yra gerai parduodami. Savo socialiniuose tinkluose savo ašaras lieja visai nepažįstami žmonės, o kartais užuojautą išreiškia net kitos šalies prezidentas.
Todėl besidraskantis, judantis, vargstantis kūrėjas dėl vieno gali būti tikras – vieną dieną jam tikrai pasiseks.
