Moteris tikino, kad jos 35 metų sūnus yra labai protingas, bet nuo gimimo – autistas, todėl negali savimi pasirūpinti. O kaip gi ji, motina, ar nesirūpina sūnumi?
Jai esą sąnarius skauda, depresija puola, o nuo nepagarbaus globos bendrijos Šiaulių skyriaus vadovės elgesio tuoj ir infarktas ištiks.
„Tai neteisėta, jie negali taip su mumis, vargšais, elgtis. Vadovę reikia pamokyti, ar padėsite?"– šniurkščiodama suaimanavo Zita.
Padėti mes, žurnalistai, pasiruošę, bet prieš tai tikriname, ar pagalbos šauksmas nėra suvaidintas, ar kas nors nenori tokiu būdu suvesti sąskaitų.
O šįkart būtent ir buvo toks atvejis. Iš pagalbos gavėjų sąrašų ta šeima nėra išbraukta. Tai galėtų padaryti tik tos organizacijos taryba ir tik dėl rimtos priežasties. Be to, procedūra užtrunka, todėl per dieną niekas iš sąrašų neišbraukia.
Šiauliečių šeimą „Vilties" organizacijos Šiaulių skyriaus vadovė Dalia teigė puikiai pažįstanti. Ji beveik kasdien aplanko motiną su sūnumi, tvarko jų namus, nuperka maisto ir kitaip padeda, jie be paliovos jai skambina ir reikalauja dėmesio.
Pavyzdžiui, vakar Dalia tai šeimai sutvarkė dokumentus kompensacijai už šildymą gauti, o šiandien ryte jie jau prašo nupirkti ir atvežti šviežios žuvies.
Visuomeniniais pagrindais dirbanti geradarė jiems paaiškino turinti padėti ir kitoms šeimoms. Tačiau motina vis tiek reikalavo jai ir sūnui kuo skubiau nupirkti šviežios žuvies. O nesulaukusi jos puolė skambinti į redakciją.
Kartais šiaulietė jai nepaklususią geradarę apskundžia kokios nors ministerijos ar savivaldybės valdininkams – užrašų knygelė su reikiamais telefono numeriais visada yra po ranka. Kad kitą kartą Dalia kuo skubiau lėktų pas juos ir atvežtų šviežios žuvies!
Kartais Zita užsimano geradarės dėmesio vėliais vakarais ar savaitgaliais. Jai nė motais, kad Dalia turi šeimą, kad vienas jos vaikų yra neįgalus.
„Na kaip, ar paskambinote jai?" – po pusvalandžio vėl sulaukiau nuskriaustosios skambučio.
Paklausta, kada geradarė lankėsi jų namuose, Zita numykė: „Neatsimenu." Negi tokia trumpa prašytojų atmintis?
Priminiau, kad vakar.
„Galbūt. Na, ir kas, bet šiandien ji neatsiliepė į mano ir sūnaus skambučius", – vis tiek savo geradarę kaltino šiaulietė.
Paklausta, ar negali pati nupirkti šviežios žuvies sau, sūnui ir vyrui, moteris pasipiktino: „Aš blogai jaučiuosi."
O geradarė negali nei blogai jaustis, nei turėti kitų reikalų – ji turi būti visada pasiruošusi kaip kulka skrieti pas tuos, kurie reikalauja pagalbos!
Dalia ir skuba pas Zitą. Su kita bendrijos nare sutvarko jos šeimos butą. Tuo metu Zita guli ant sofos ir dejuoja: „Man kažkas užėjo, aš nieko negaliu dirbti." Kitą rytą ji vėl skambina Daliai ir reikalauja atvykti. Dalia nuvažiuoja – namai kaip po karo, viskas išmėtyta.
Kartais Zita sumano nuvykti į Kauną. Tada paskambina kokiam nors Seimo nariui, padejuoja, kad neturi už ką nuvažiuoti iš Šiaulių iki Kauno ir atgal, ir gauna pinigų bilietams.
„Visi manęs bijo ir su manimi skaitosi", – džiaugiasi Zita, dažnai pašokdinanti ir Šiaulių greitosios pagalbos medikus.
Zita neskursta. Sūnus gauna 1600 litų neįgalumo pašalpą, pati Zita gauna 700 litų senatvės pensiją, o jos vyras – gerokai didesnę pensiją, nes praeityje užėmė vadovaujantį postą. Dar vyras gauna 150 litų pašalpą, nes prastai mato. Už šildymą ir karštą vandenį šeima nemoka.
O dar geradarė Dalia namus sutvarko ir maisto nuperka. Tada gali sau gulėti ant sofos dejuoti, kad „kažkas užėjo ir tvarkytis namuose visai nesinori".
Tokias paramos reikalautojų atakas yra patyrę ne tik „Vilties" atstovai. Ilgamečiai "Caritas Lietuva" ir kitų labdaringų organizacijų darbuotojai pasakojo sutinkantys savo kelyje nemažai tokių, kurie ima parama ir jiems skiriamu dėmesiu piktnaudžiauti.
Kai kurie, įklimpę į skolas iki ausų, kartais prisiėmę greitųjų kreditų, nesistengia patys išsikapstyti. Tada šaukdami ir trypdami reikalauja paramos – juk jie vargšai! Kai kurių vargšų, užsimojusių gerai pagyventi, įsiskolinimai būna pasiekę tokias aukštumas, kad jų ieško 10 antstolių biurų.
Mūsų laisvoje šalyje užaugo jau antra paramos prašytojų karta, kuri įpratusi reikalauti ir gauti, o jei negauna – rėkti.
Gal prie tokio elgesio juos pratino ir valstybinių institucijų sukurta pašalpų sistema?
Juk tik neseniai kai kurios savivaldybės ėmė tikrinti, ar pašalpų prašytojai neskraido atostogauti į egzotiškus kurortus ir nestato sau erdvių būstų. Todėl kai kurie varguoliai būna geriau apsirengę ir sočiau pavalgę nei jų geradariai. ˙
