Lietuvoje įprasta, jog dešinieji laiko save vieninteliais patriotais, o kairiųjų pusėje nuolat ieško rusų šnipų. Vienintelis būdas išvengti tokių manipuliacijų yra racionaliai reaguoti į susidariusią situaciją, žvelgti į tikrus faktus ir nepasiduoti panikai.
Aišku, žurnalistinis amatas yra iš bet kokio konteksto sukurti intriguojančią naujieną, tačiau politiko darbas yra atskirti faktus nuo įsivaizdavimų (ypač ekonomikos srityje) ir nebijoti jų išsakyti viešai. Dėl šios priežasties, manau, verta šiek tiek plačiau aptarti interviu išsakytas mintis ir pasižiūrėti, ką ištikrųjų galima pavadinti guodimusi, o ką – kažkam akis badančių faktų konstatavimu.
2013 metų duomenimis, kuriuos apžvelgdama Lietuvos eksporto į Rusiją struktūrą, yra pateikusi „Versli Lietuva“, lietuviškos kilmės prekių į Rusiją eksportuojama už 2,45 milijardo litų. Tai yra svarbiausia eksporto į Rusiją dalis, nes lietuviškų prekių eksportas sukuria ženklesnę pridėtinę vertę nei prekių reeksportas.
Didžiausius nuostoliai patirs žemės ūkio bei transporto sritys. Kiti sektoriai, veikiami netiesiogiai, galimus praradimus amortizuos lengviau, pasikliaudami palankia ekonomikos augimo nauda, lengvesniu naujų rinkų bei verslo nišų suradimu.
Tad fakto įvardijimas, jog vien pienininkų nuostoliai iki metų pabaigos sieks 114 mln., o gal net ir 160 mln. litų, kaip jie teigia patys, toli gražu nėra guodimasis – tai dabartinės ekonominės tikrovės, kurią kai kas nori tiesiog nutylėti, įvardijimas. Nėra ko slėpti, jog geriausia nuo tokių nuostolių apsaugantis įrankis – verslo diversifikavimas – naujų rinkų paieška ir verslų paskirstymas.
Nereikia abejoti, kad Rusijos rinka buvo ir yra mums svarbi, nepriklausomai nuo politinių aplinkybių, tačiau esminė sėkmingo investavimo bei verslo formulė sako, jog kiaušinių dėjimas į vieną krepšį galiausiai palieka vien nuostolius. Tad kaip anksčiau dalis verslininkų nenorėjo patikėti įvairesnių rinkų paieškos nauda, taip dabar dalis politikų (ir ne tik) gėdijasi pripažinti faktą, jog tikrai būsime viena labiausiai nuo Rusijos sankcijų nukentėjusių ES valstybių.
Panašu, jog kartais tiesiog linkstame apsimesti, jog esame per stiprūs pripažinti savo silpnybes. Iš ES prašome 46 milijonų eurų kompensacijų, bet labai abejotina ar jas mums kas nors suteiks, jei net patys nedrįstame prisipažinti, jog sankcijos mūsų ekonomikai tikrai suduos smūgį. Ar šito reikia bijoti pripažinti viešai, nepriklausomai nuo to, kas klausia?
Į galimybę išspręsti ginčą Pasaulio prekybos organizacijos rėmuose žvalgosi abi pusės, tačiau toks scenarijus per daug nevilioja nei vienos – diplomatiniai sprendimai visiems (net ir tiems, kurie nori, kad konfliktas būtų eskaluojamas ir toliau) būtų geresnė išeitis.
Konfliktas Ukrainoje pats nenurims, kaip ir ekonominis karas, paskelbtas abiejų pusių. Atvirai tai pripažinti - nei guodimasis, nei silpnumo demonstravimas. Vieniems tai - šaltas ekonominis dušas , kitiems - nauja politinė realybė. Didesnių nuostolių galime išvengti tik pripažindami mūsų silpnąsias ekonomikos vietas, stiprindami jas ir mažiau pasiduodami politinei isterijai.
