Į tokį klausimą dar 2009 rugsėjį trumpai ir aiškiai atsakė tuometis Lenkijos premjeras, o dabar būsimasis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas: „Santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos bus tiek geri, kiek santykiai tarp Lietuvos valstybės ir lenkų mažumos“.
Kadangi mūsų valstybių santykiai vis dar yra blogi, tai darytina išvada, kad ir mūsų lenkų gyvenimas yra blogas. Vis dėlto, Lenkijos vertinimai apie Lietuvos lenkų liūdną gyvenimą dažniausiai yra daromi, remiantis pačios Lenkijos surinktais faktais, kurie, švelniai tariant, ne visada yra teisingi.
Vis dėlto padėtis gerėja. Turiu mintyje bent jau tyrėjų geografiją, nes pagaliau sukruto ir Lietuvos pusė: šių metų vasarą Mykolo Römerio universitetas paviešino mokslo studiją „Lenkų tautinės mažumos Lietuvoje identiteto tyrimą”, parengtą šio universiteto mokslininkų. Tai objektyvesnis dokumentas, nei buvę Lenkijos tyrimai, todėl su juo, manyčiau, vertėtų susipažinti visiems, besidomintiems lietuvių ir lenkų sugyvenimo problematika, taip pat besirūpinantiems mūsų abiejų šalių santykių perspektyva.
Plačiajai visuomenei turbūt įdomiausias būtų studijos skyrius: „Lietuvos lenkų tautinis tapatumas: tyrimo rezultatai”. Į jį ir pažvelkime. Pradėkime nuo pačių Lietuvos lenkų. Pasirodo, kad Lietuvos lenkai (lenk. Polacy na Litwie)... nenori tokiais vadintis, nors būtent taip save tituluodavo Lietuvos konstitucinės teisės tėvas žymus tarpukario Lietuvos teisininkas Mykolas Römeris. Taip jis pabrėždavo savo lenkišką kilmę ir tvirtą Lietuvos pilietinę nuostatą. Deja, tokios nuostatos Lietuvos lenkai dabar jau nesilaiko.
Jie sakosi, kad nesupranta “Lietuvos lenko” termino ir save daugiausia identifikuoja tiesiog kaip „lenką“ (36,7 proc.), „lenką, gyvenantį Lietuvoje“ (24,6 proc.), o „Lietuvos lenku“ sutinka vadintis tik kas dešimtas (11,2 proc.). Beje, lenkais “iš Vilniaus krašto” save pristato 12,9 proc. apklaustųjų. Dalis Lietuvos lenkų sutiktų vadintis „tuteišiais“ - tam tikro tautinio ir kultūrinio savitumo žmonėmis, bet kitai daliai tai nepriimtinas terminas, turintis įžeidžiančią prasmę. Kai kurie apklausti lenkai aiškino, kad “tuteišio” vardą sugalvojo… Landsbergis, nors toks žodis naudojamas jau šimtą metų.
Remiantis ankstesniais tyrimais manyta, kad tarp Lietuvos lenkų smarkiai paplitusi rusų kalba. Pasak dabartinio, 50,1 proc. respondentų nurodė, kad namuose vartoja lenkų kalbą, rusų kalbą - 4,6 proc. respondentų, lietuvių – 6,3 proc., likęs trečdalis kalba minėtų kalbų mišiniu, matyt, tuteišiškai. Šalčininkų rajone lenkiškai tekalba tik 30 proc. lenkų.
Lietuvos lenkų nuomonės išsiskyrė dėl tapatybės elementų svarbos. Lenkų kalbos mokėjimui svarbiausią reikšmę suteikė 56 proc. respondentų, “savęs laikymui lenku” - 38 proc., lenkiškai kilmei, katalikiškumui, pagarbai tradicijoms ir šeimai – maždaug trečdalis apklaustųjų. Kad galimybė kalbėti lenkiškai nėra svarbiausias dalykas, patvirtina atsakymai į klausimą – kas šiuo metu yra svarbiausia lenkams? Kalbos svarbumą nurodė tik 23 proc. apklaustųjų. Beveik dvigubai svarbesniu (Vilniaus rajone – net 44,5 proc.), pasirodo, yra noras turėti tautinių mažumų įstatymą. Tyrėjai daro išvadą, kad tai yra “viešojoje erdvėje išpūsto ir politizuoto klausimo atspindys žmonėse ir tam tikro pasipriešinimo tapatumo, kaip vieno iš socialinio tapatumo sudedamųjų dalių, išraiška”.
Tyrimas taip pat patvirtino, kad asmenvardžių ir vietovardžių rašyba respondentams irgi nėra patys svarbiausi klausimai. Tai visiškai neaktualu, pvz., Šalčininkų rajone, bet kažkodėl labai svarbu Vilniaus miesto lenkams, matyt, pageidaujantiems dvikalbių gatvių pavadinimų. Beje, pagal naujausią Lenkų frakcijos Seime pateiktą įstatymo projektą, jei mažuma toje vietovėje sudaro 10 proc. gyventojų, joje galimi gatvių pavadinimai ir mažumos kalba. Taigi Vilniuje atsirastų ne tik lenkiški, bet ir rusiški gatvių, ko gero ir visuomeninio transporto maršrutų pavadinimai. Visai kaip sovietmečiu…
Tyrime cituojamos pačių respondentų mintys: “na kam mums tie pavadinimai? Jei vis tiek, kur tu nenueisi, vis tiek to tavo pavadinimo nepriims – Lietuvoj gi gyvenam. Na kas iš to – Sodų gatvė, o jie rašo: Sadowa, vis tiek, eisi tvarkyti dokumentų ir niekas neparašys tavo Sadowoj, parašys – Sodų”; “Jei nebūtų lenkiškai parašyta –man skirtumo nėra ar bus, ar nebus. Mes Lietuvoj gyvenam, turim žinot, mokėt, biškį kalbėt lietuviškai. Ir taip – Lietuvoj yra gerai visoms tautoms, padarė ir rusams, ir baltarusiams: visi gavom tą pilietybę… turim lietuviškus pasus”.
Absoliuti dauguma respondentų – 94 proc. (Šalčininkų rajone – 97 proc.) nurodo, kad lietuvių kalbą mokėti yra labai svarbu arba gana svarbu. Todėl belieka nusistebėti, kad Lietuvos lenkų politiniai lyderiai, taip pat ir Lenkijos politikai(!) protestuoja prieš lietuvių kalbos mokymo stiprinimą, nors pats buvęs premjeras Tuskas Lietuvos lenkams aiškino, kad lietuviškai jie privalo kalbėti tokiu pat lygmeniu, kaip ir lenkiškai.
Kur kas prastesnė padėtis yra su Lietuvos lenkų valstybiniu tapatumu: tik 45 proc. jų Lietuvą apibūdina kaip savo Tėvynę, 29 proc. Lietuvą įvardija kaip šalį, kurioje gimė ir gyvena, 12 proc. – kaip šalį, “kurios pilietis esu”, 10 proc. – kaip protėvių žemę. Panašiai išsiskaido nuomonės ir dėl Lietuvos lenkų būsenos aplinkos kontekste: kad jie labiau panašūs į lietuvius mano 18 proc., kad į Lenkijos lenkus – 14 proc., kad skiriasi nuo vienų ir nuo kitų – 27 proc. Tyrimas daro išvadą: “panašu, kad Lietuvos lenkai nežymiai, bet labiau linksta į lietuvių pusę”. Tą patvirtina ir tokios apklaustųjų mintys: “pačioj Lenkijoj buvau susidūrus, kad su manim rusiškai pradėdavo šnekėt… prie ko čia Rusija… kartais, kai naujas koks atsiranda ir sako zdrastvuite, sakau laba diena…”.
Tyrime primenama, kad 1990 metais Lietuvos lenkų nuostatos dėl valstybingumo buvo gana santūrios, tik apie 10 proc. tvirtai rėmė Lietuvos nepriklausomybę, apie trečdalis buvo nusistatę priešiškai ir apie pusė turėjo neutralią (su išlygomis) nuostatą. Dabartinė padėtis jau visai kitokia, žinoma, atskiriant eilinių žmonių nuostatas ir LLRA lyderių veiklą, kurioje tikrai galima įžvelgti nepagarbos Lietuvos valstybei ir jos simboliams.
Pavyzdžiui, Valdemaro Tomaševskio kalbas apie Lietuvą Europos Parlamente, Lenkų frakcijos demonstratyvų išėjimą iš Seimo salės 2014 m. per Sausio 13 minėjimą, kitų lyderių, pvz., Renatos Cytackos, demonstratyvią nepagarbą Lietuvos įstatymams.
Tyrimas konstatuoja ir tam tikras dabartines baimes dėl Lietuvos lenkų lojalumo Lietuvai. Iš tyrėjų pokalbių su lenkais: “Lietuvos lenkai nevisiškai susitaiko su tuo faktu, kad Vilnius yra Lietuvos valstybės dalis? – Ne visiškai susitaiko, tikrai, ir dauguma žmonių ir pažįstamų. Ir jie tarsi norėtų, kad galbūt čia Lenkija sugrįžtų? – Taip, gal biškį ir norėtų, vat, čia man atrodo dauguma tų senų žmonių, vyresnių… tokia dilema pas mus yra ir nieko nepadarysi… gal kažkada susilietuvinsim po kokių 100 metų.
Sakot, kad čia jūsų namai – Lietuva, bet jei kiltų karas, tai, greičiausiai, į lenkų pusę stotumėte? – Jei tarp Lietuvos ir Lenkijos, tai taip, bet jei Lietuva su kažkuom tai kitu, tai, aišku, kad už Lietuvą. Nes Lenkija, kaip sakiau, labai padeda, labai rūpinasi – gal dėl šito”.
Vertindami ekonominį savo gyvenimo aspektą, Lietuvos lenkai nusiteikę itin kritiškai. Per 85 proc. jų nesutinka, kad Lietuvoje aukštas pragyvenimo lygis, didelis ekonomikos augimas, lengva rasti darbą, plėtoti verslą; per 60 proc., kad efektyviai veikia demokratija, užtikrinamos tautinių mažumų teisės; kartu apie 80 proc. teigia, kad Lietuvoje paplitusi korupcija, biurokratija, beveik 90 proc. – kad mažos pensijos. Įdomu, kad jeigu, anot informantų, “atsirastu lietuviška partija, kuri padėtų visiems, nesvarbu, tu lietuvis ar lenkas ar dar kažkoks anoks, tai aš balsuočiau už ją, nesvarbu lenkė aš ar ne lenkė”.
Tyrimo nuomone, ekonominis šio krašto atsilikimas ir centrinės valdžios neveiklumas yra didžiausia Lietuvos nesėkmė, kalbant apie Lietuvos lenkų integraciją. Nes Lenkija tampa kaip pavyzdys, o Lietuva – kaip nesėkminga valstybė. Štai kaip informantai vertina Lenkiją: per 60 proc. mano, kad Lenkijoje yra aukštas pragyvenimo lygis, didelis ekonomikos augimas; apie 35 proc., kad lengva rasti darbą, plėtoti verslą; per 50 proc., kad Lenkijoje efektyviai veikia demokratija, užtikrinamos tautinių mažumų teisės; tik 20 proc. pripažįsta, kad ir Lenkijoje yra nemaža korupcija, biurokratija, apie 50 proc. mano, kad Lenkijos pensijos yra pakankamai didelės.
Lenkijos idealizavimas labai stipriai pasireiškė kokybinio tyrimo metu, ji yra įsivaizduojama kaip šalis, kur ir kainos mažesnės, ir uždarbiai didesni, ir apskritai pragyvenimo lygis aukštesnis. Viena informantė paminėjo, kad visi lietuviai dėl nedarbo Lietuvoje važiuoja į Angliją, Norvegiją dirbti, o jos draugė išvažiavo į Lenkiją ir ten sėkmingai įsikūrė. Štai kur, pasirodo, reikia ieškoti laimės!
Tyrimas cituoja žinomą Lietuvos lenkų veikėją Česlovą Okinčicą, pasipiktinusį Lenkijos vykdoma politika Lietuvos lenkų atžvilgiu: „kai Lenkijos parlamentaras kreipiasi į lenkus - Lietuvos piliečius, kad elgtųsi pagal Lenkijos poziciją ir Lenkijos užsienio politiką, tai toks reikalas tampa jau Lietuvos reikalu. Ar parlamentaras nesupranta, kad stato mus – Lietuvos lenkus – į nepatogią padėtį? Ar Lenkijos vokiečiai turi elgtis pagal Lenkijos ar Vokietijos poziciją? Kam jie turi būti lojalūs: Lenkijos valstybei ar Federacinei Respublikai?“
Kaip pastebi tyrimas, vienas iš socialinio identiteto tipų yra pasipriešinimo identitetas. Lietuvos lenkų rinkimų akcija plačiai naudoja tokį jai politiškai naudingą priešiškumą, nes jis padeda sutelkti savąjį elektoratą ir išlikti valdžioje. Vienas iš tokios veiklos pavyzdžių – V. Tomaševskio pareiškimas, kad ne lenkai, o lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte, nes lietuviai esą yra atvažiavę į šią lenkų žemę. Nepaisant tokių “kovos būdų”, trys ketvirtadaliai lenkų laiko lietuvių ir lenkų santykius gerais arba vidutiniškais, tiesa, blogais ar labai blogais juos laiko irgi nemažas skaičius – 19 proc.
Blogiausiais juos laiko Vilniaus miesto gyventojai lenkai, o svarbiausia tokių santykių priežastimi yra… Lietuvos švietimo politika. Tarytum Lietuvos lenkai nebūtų girdėję vieno žinomiausių Lenkijos politikų ir kovotojų už laisvę Adamo Michniko žodžių, kad tokių švietimo sąlygų kaip Lietuvoje lenkų tautinės mažumos neturi niekur kitur pasaulyje. Antra pagal svarbą priežastimi lenkai laiko lietuvių nacionalizmą, kurio svarbiausia išraiška yra lietuvių kalbos dėstymo stiprinimas tautinių mažumų mokyklose.
Į klausimą dėl Vilniaus istorinės priklausomybės, trečdalis respondentų atsakė, kad Vilnių laiko istorine Lietuvos sostine. Dažniausiai taip sakė Šalčininkų rajono gyventojai, gerokai rečiau – vilniečiai, 27 proc. jų mano, kad apie tai dabar nereikia galvoti…
“Lenkų tautinės mažumos Lietuvoje identiteto tyrimas” yra rimtas 575 puslapių mokslinis darbas su visais iš to išplaukiančiais tikslais. Tačiau jo autoriai kartu pažymi ir viltį, kad jis sudarys prielaidas lietuvių-lenkų santykių gerinimui. Ši studija išleista lietuvių ir lenkų kalbomis, todėl tikėtina (gal ir naiviai), kad ją pastudijuos ne tik lietuviai, bet ir Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai, o po to, žiūrėk, ims ir suras bendrų sąlyčio taškų bendram mūsų tautų sugyvenimo tikslui pasiekti.
