Apie pastaruoju metu ypač aktualias Lietuvai bei pasauliui problemas kalbėjo istorikas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Alvydas Nikžentaitis; Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, istorijos knygų autorius, daktaras Arvydas Anušauskas; signataras, portalo „15min.lt“ vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka; lenktynininkas, Dakaro ralio maratono dalyvis, pilietinių iniciatyvų rėmėjas Benediktas Vanagas. Forumą moderavo signataras, įmonių grupės „Arvi“ tarptautinių ryšių ir komunikacijos vadovas Algirdas Kumža.
Nebe pirmą kartą forumuose Marijampolėje dalyvaujantis R.Valatka pastebėjo, jog iki šiol šiuose renginiuose nebuvo kalbama apie krašto gynybą: „Kalbėjome daugiausia apie tai, kaip mažai uždirbame, kaip iš Lietuvos emigruoja mūsų vaikai. Žmonijos istorijai yra svarbūs du dalykai: tautos (giminės, genties) gynyba bei maisto paieškos.
Pastarajam dalykui skyrėme ypač daug dėmesio.
Dešimt metų visos valdžios mažino gynybai reikalingas lėšas. Dabar, kai Hanibalas jau prie vartų, mūsų politikai nusprendė 2019 metais gynybai skirti 2 proc. (bendrojo vidaus produkto BVP. – Red.).
Du procentai yra taikos meto pliurpalai. Taikos metas baigėsi“.
Kai Marijampolėje forumo dalyviai diskutavo apie Lietuvos saugumą ir gynybą, Vilniuje valdančioji koalicija, aptarusi ateinančių metų biudžetą, sutarė, jog 2015-aisiais krašto apsaugos finansavimas bus didinamas 400 mln. litų.
„Lietuviai nėra kvaili žmonės, supranta, koks yra iškilęs pavojus.
Tačiau Lietuva per septynis mėnesius nuo Krymo aneksijos neįkūrė nė vienos naujos kuopos ar būrio, – teigė R.Valatka. – Lietuva turėtų įkurti tris divizijas (apie 30 tūkst. karių)“.
A.Anušausko nuomone, grėsmė Lietuvai padidėtų ženkliai, jei Rusija Ukrainos scenarijų pritaikytų Baltarusijoje.
„Tie patys politikai, kurie prieš penkerius metus nepaisė, jog gynybai reikia skirti daugiau lėšų, dabar radikaliai pakeitė savo požiūrį.
Prieš penkerius metus mūsų užsienio partneriai į mus žiūrėjo kaip į rusofobus, kai kalbėjome apie būtinybę atsiskirti nuo Rusijos energetikos“, – pastebėjo A.Anušauskas.
Jis priminė vieną agresyvios Rusijos politikos dėsningumą.
Prieš invaziją į Ukrainą Rusijoje vyko didžiuliai mokymai. Tokia situacija klostėsi ir anksčiau kitose šalyse, į kurias brovėsi Rusija: „Ši šalis rengia mokymus – po to invazija, mokymai – invazija. Nuolat augantis Rusijos agresyvumas buvo stebimas Lietuvoje. Ukrainos pamokos yra duotos, ir Lietuvos kariškiai joms ruošiasi“.
Vokietijoje paskaitas skaitantis bei su šios šalies politikais bendraujantis A.Nikžentaitis pastebėjo, jog vokiečių požiūris į Rusiją pasikeitė.
„Prieš penkerius metus jų reakcija būtų buvusi silpnesnė. Beje, pasikeitė ir Vokietijos spaudos tonas. Įtakos turėjo ir praėjusį lapkritį Vilniuje vykęs Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, ir numušto Malaizijos lėktuvo katastrofos aplinkybės“, – teigė A.Nikžentaitis.
Forumo dalyvius sudomino šio istoriko nuomonė apie Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį straipsnį, pagal kurį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą.
„Mes įsikalbame, jog mus gina 5-asis NATO straipsnis. Jame teigiama, jog sąjungininkus reikia ginti pagal išgales. Niekur nerašoma, kad reikia ginti ginklu.
Vakaruose kyla diskusijos, ar reikia ginti tas šalis, kurios nesilaiko įsipareigojimo skirti gynybai 2 proc. nuo BVP. Šį įsipareigojimą, beje, vykdo Estija“, – kalbėjo A.Nikžentaitis.
Kurios nors sąjungininkės ginkluoto užpuolimo metu NATO gali imtis priemonių tik tokiu atveju, jei pritaria visos valstybės (narės).
A.Anušauskas patikslino, jog kariuomenės, kuri priklausytų NATO vadovybei nėra. Reikiamu laiku susitelktų atskirų šalių kariuomenės: „Lietuva priklauso danų divizijai, mes bendradarbiaujame su jais“.
Jei iškiltų reali grėsmė Lietuvai, A.Anušausko teigimu, sąjungininkų karinės pajėgos mūsų šalį pasiektų per 24 valandas.
„O ką daryti, jei prasidėtų vadinamasis hibridinis karas, visokie „žalieji žmogeliukai“? NATO nepadės, nes užpuolimo lyg ir nėra tokiu atveju?“ – teiravosi A.Kumža.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys A.Anušauskas atsakė, jog kai kurie dalykai negali būti viešinami, tačiau Lietuvos kariškiai, stebėdami įvykius Ukrainoje, rengiasi visoms situacijoms. Agresorius turi būti stabdomas prevencinėmis priemonėmis.
Diskusijos dalyviai sutarė, jog vien tik stebėti įvykius Ukrainoje ir pasikliauti NATO sutarties 5-uoju straipsniu, nepakanka – reikia ir patiems imtis aktyvių veiksmų.
„Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, – priminė B.Vanagas. – Norinčių pagelbėti žmonių Lietuvoje yra daug, trūksta tik gerų organizatorių. Reikia aiškaus plano, kas ir kaip turėtų veikti. Blogai parengtas savanoris – baisiau už priešą, nes gali priskaldyti daug malkų. Lenktynininkai ir kariuomenė turi daug bendro“.
R.Valatkos manymu, jei svarstome, padės ar nepadės mums NATO, per kiek laiko sąjungininkai pasieks Lietuvą, vadinasi, atsisakome patys spręsti gyvybinius klausimus.
„Nė kiek neabejoju mūsų patriotiškumu, nors ir keiksnojame valdžią.
Ar gali Vyriausybė kas ketvirtį organizuoti po papildomą kuopą po maždaug 140 karių?
Manau, atsiras verslininkų, kurie norės ant vokiškų ar amerikinių šarvuočių užrašyti savo įmonės pavadinimą“, – kalbėjo R.Valatka.
Nors pastarasis jo teiginys prajuokino forumo dalyvius, tačiau viena Marijampolės verslininkė A.Anušausko pasiteiravo, ar pagal labdaros ir paramos įstatymą galima skirti paramą kariuomenei, ir gavo teigiamą atsakymą.
Bendrovės „Juodeliai“ bei Medienos perdirbėjų asociacijos direktorius Juozupas Zimnickas pareiškė pastabą R.Valatkai: „Šaipėtės iš Vytauto Landsbergio, kuris jau seniai kalbėjo apie Rusijos keliamas grėsmes. Ar nederėtų jo atsiprašyti? Nesu, beje, jo partijos narys.
Siūlau skelbti karo padėtį vienoje srityje – baigiame vogti iš valstybės. Lietuvoje, manau, pavagiama 1–2 milijardai litų. Visi mes ne šventieji.
Kai nustosime vogti, bus pinigų, tada reikia paklausti Landsbergio, ką toliau daryti“, – siūlė verslininkas.
Į marijampoliečio repliką R.Valatka atsakė: „Nuo pat Putino atėjimo į valdžią mūsų su V.Landsbergiu požiūriai sutampa mažiausiai vienu atveju – dėl Rusijos“.
Vyriausybės atstovas Marijampolėje, Sūduvos medžiotojų sąjungos vadovas Paulius Uleckas pabrėžė, jog, iškilus grėsmei, nuošalyje neliktų ir medžiotojai.
„Lietuvoje yra 32 tūkst. medžiotojų – trys divizijos. Turime gerų šautuvų su optika, naktinio matymo žiūronų, žinome visus Lietuvos pakraščius.
Resursų yra, tik reikia valdžios valios“, – siūlė P.Uleckas.
Lenktynininko B.Vanago nuomone, derėtų daugiau domėtis istorija, nes visi įvykiai kartojasi.
Jis įsitikinęs, jog tinkamai įžiebti lietuvių dvasią turėtų žiniasklaida: „Ji yra labai atsakinga už nuomonės formavimą“.
R.Valatka pastebėjo, jog propaganda, kuriai Rusija skiria 400 mln. dolerių, stipriai veikia kai kuriuos Lietuvos gyventojus.
A.Kumžos klausimas, kodėl žmonės kariauja, istorikui A.Nikžentaičiui pasirodė pernelyg sudėtingas: „Atsakymas būtų vertas Nobelio premijos. Vienintelis mano paaiškinimas, – deja, ne visos šalys išėjo iš XIX amžiaus, o Rusija, atrodo, tebekariauja Antrajame pasauliniame kare“.
Dvi valandas apie pavojus Lietuvai ir galimybes pasipriešinti agresoriui diskutavę forumo dalyviai realiai suvokė grėsmes, apie kurias per pastaruosius dvidešimt metų, atrodo, negalvojome, nes beveik jų nejautėme, primiršome buvusias okupacijas.
„Mes visi čia taip įbauginti, bet prisiminkime pačių rusų posakį: „Ne tiek baisus rusų tankas, kiek jo girtas ekipažas“, – prajuokino auditoriją lenktynininkas B.Vanagas.
