Labai daug šmaikščių situacijų pasitaiko, kai esi moteris. Tikiu, kad ir vyrams tų situacijų pasitaiko, bet aš niekada vyru nebuvau ir šiame gyvenime neketinu juo būti, todėl šiuo klausimu esu nekompetentinga. Kai tavo „dėžutė“, kurioje slepiesi, yra moters kūnas, jaunos, lieknos, gal kažkam net ir patrauklios, tada kartais būna labai juokinga.
Visi atsimena šventes. Privačias šventes. Tokias šventes, kuriose kiekvienas iš mūsų yra bent kartą gyvenime buvęs: visi labai gražūs ir intelektualūs, rimti ir santūrūs, kai kukliai laukia, kada juos pakvies prisėsti prie stalų ir jau prisėdus prie stalo kiekvienas asmuo pamažėl virsta savo paties antonimu. Nebent jis tą vakarą turi vairuoti, tada išlieka stabilus, tik gal šiek tiek suirzta ar paniūra.
Tai štai, o iškiliausi tokių švenčių dalyviai yra vyrai, kuriems gyvenimas šypsosi visu savo viduriu, kurių švarko sagos nebesusitinka su kilpelėm per ištaigingą pilvą, o plikę galima būtų vietoj veidrodžio naudoti. Kiekvienas mūsų turi tokį dėdę savo gyvenime, kuris per tokias šventes visus iš eilės stato į tūkstantį keblių padėčių, o kiekvieną pašnekesį savo „humoro improvizacijomis“ įstumia į akligatvį. Kitiems labiau nepasisekė – kažkas turi tokį tėtį ir ginkdie, - tai yra kažkieno vyras. Tfu tfu tfu.
Tai štai, šie dėdės kaip niekas kitas moka švęsti. Jiems kiekviena šventė yra it gulbės giesmė – paskutinis pasispardymas prieš mirtį. Todėl jie nesikuklina nei ragaudami tauriuosius gėrimus, nei kimšdami į burną patiekalus, nei šokdami keturpėsčiomis, nei kalbindami jaunas paneles.
Prisvirduliuoja prie manęs toks dėdė, staiga suvokęs, kad jam nebe penkiasdešimt ketveri, o jam tiesiog nė kiek, kad metų našta nebeslegia jo jauno, vikraus ir žvalaus kūno – jis gali daryti, ką panorįs. Jam pats tas amžius, kai gali ir nori flirtuoti su jaunomis panelėmis.
Ir, o siaube, jam susišviečia, kad šį vakarą visą savo brangų dėmesį jis skirs man, nes aš esu pati gražiausia šiame pasaulyje moteris, dėl kurios jis gali padaryti viską – žongliruoti pomidorais, šokti polkutę ir visais kitais įmanomais būdais įrodinėti savo jaunystę. Jis man sako komplimentus, netgi ką nors siūlo, jis atvirai su manimi koketuoja. Ir aš, tupėdama savo moteriškoje „dėžutėje“, visiškai nežinau, ką daryti.
Situacija kvaila: prieš mane šokinėja ir žargstosi savo amžių, statusą ir patį save pamiršęs vyras, kuris tiktų man į tėvus ir dar šiek tiek metelių liktų nepanaudoti, o aš stoviu, žiūriu į jį su įspausta rūgščia išraiška veide, apstulbusiom akim ir sukryžiuotais pirštais už nugaros vartau mintyse galimų išeičių scenarijus.
Žinoma, visada galima jį įžeisti. Tą galima padaryti visiškai nesistengiant – tiesiog apibūdinti tiksliais būdvardžiais jo išvaizdą. Pabandyti atspėti jo amžių. Paklausti, kiek turi vaikų, o gal net jau yra sulaukęs anūkų. Palyginti jo amžių su mano tėčio amžiumi. Pasiteirauti, kaip laikosi jo žmona.
Pasidžiaugti, kad jam mūsų amžiaus skirtumas netrukdo su manimi šitaip „laisvai“ bendrauti, nors mane, tiesą pasakius, tas skirtumas trikdo. Bet kas iš šių variantų nuleistų šį vadeles atleidusį dėdę žemėn, atgal į realybę. Tačiau jam vakaras nuo to gerokai subjurtų, o aš to visiškai nesiekiu.
Stoviu ir toliau galvoju, o tiksliau veiksmų nesiimu labiausiai dėl to, kad negaliu patikėti, kaip suaugęs žmogus gali šitaip kvailai elgtis. Žinoma, galima kvailai elgtis tam tikrą laiko dalį. Bet jau po pusvalandžio ima atrodyti, kad kažkas ne taip. Tačiau ne, brandusis džentelmenas, minutėms lekiant į priekį, tik įgauna pagreitį – jis vis drąsesnis, užtikrintesnis, pats sau žavesnis.
Jis meiliai šypčioja, beria tokius žodžius kaip: „Na, aš tai tau per senas, ane?“ ir pats iš to juokiasi, nes jam šiandien regisi, kad jis gali būti tik per jaunas viskam – savo darbui, šeimai, kostiumui, pilvui, tai plikei – šie dalykai yra visiškai su juo nesusiję, nes jis šiandien yra vėjavaikis, svajoklis, pamatęs jauną merginą jis nori su ja lėkti visur ir pajausti „tikro gyvenimo skonį“. Aš vis dar laukiu, kol jis susivoks. Gal, nejučia žvilgtelėjęs į langą, ten išvys savo atspindį. Bet ne, jis nieko nemato.
Jis ima pildyti savo kalbą argumentais ir faktais. Nejučia ant žemės iškrenta stora piniginė, vėliau jis atmestinai ima rankoje skimbčioti mašinos rakteliais, giriasi užimamomis pareigomis ir tariasi išpildysiąs visas mano svajones. O aš vis dar laukiu, kol jis susivoks.
Šiam brandžiam dėdytei visai nesvarbu, kas aš esu, kas dedasi mano galvoje, kokie mano gyvenimo tikslai. „Gyvenimo tikslai,“ - atsikrenkšdamas sakys, - „Tu geriau pasakyk kiek man tai kainuos?“ - ir pratęs besidžiaugdamas savo išmone. Man nereikia pirkti kalnų, kad aš jausčiausi į juos užkopusi. Aš noriu į juos pati kabarotis! Noriu nusibrozdinti, noriu kristi, noriu laikytis už aštraus krašto ir noriu vėliau visa purvina, nusibrozdinusi, pavargusi užlipti į tą kalną ir sakyti: „Juk aš pati įlipau į jį“.
Dėdei tai neįdomu. Jam įdomi mano jaunystė, veidas ir suknelė. Kaip tai šlykštu. Staiga susinervinu ir suprantu, kad tai aš, stovėdama ir galvodama, kaip čia šio vargšo neįžeidus, leidžiuosi žeminama ir žeidžiama pati ir pratariu jam: „O jums neatrodo, kad esate storas, senas, įžūlus, nejuokingas ir kvailas žmogus? Ir jeigu jūsų žmona su jumis geba tokiu išbūti, tai gal eikite ir bučiuokite jai rankas ir kojas, o ne žargstykitės čia prieš mane, nes man tai jūs visiškai atgrasus. Ir neįsivaizduoju tokio pločio piniginės, kuri galėtų jus išgelbėti.“ Jis, aišku, tada mane nušaus.
Aišku, niekada nesu taip pasakiusi, bet kiekvieną kartą jaučiuosi panašiai, kai mane kalbina tokio tipo vyrai. Jie kalbina mane kaip moterį, nors tiktų man į tėvus. Jie kalbina ir kitas merginas, kurioms tiktų į tėvus, turėdami šeimas, vaikų. Turėdami žmonas, juos mylinčias ir jų laukiančias namuose, kurios su jais buvo dar nuo tada, kai jie nieko neturėjo, kai tik visko siekė. Tai yra skaudžiausia.
O paskui jie tas ištikimas ir juos palaikiusias žmonas iškeičia į mano amžiaus ir dar jaunesnes merginas, kurios nei jiems rūpi, nei jie joms. Tiesiog vienai rūpi kišenė, stabilumas ir saugumas, o kitam rūpi susigrąžinti jaunystę ir pratęsti gyvenimą dar bet dvidešimčia metų.
Dėdėms įdomi tik ta „dėžutė“, kurioje slepiasi jaunos merginos. O kas joje – nė motais. Toks požiūris žemina ir žeidžia. Ir galiausiai, nereikia mums tų dėdžių - todėl kitą kartą tikrai išdrįsiu pasiųsti su manim koketuojantį dėdę.
Sakysiu: „Mielas dėde, tuo metu, kai jūs baigėte mokyklą, manęs dar toli gražu šiame pasaulyje nebuvo, kai jūs susiradote savo pirmąją žmoną, pirmąjį darbą, jums gimė pirmieji vaikai, - manęs irgi dar šiame pasaulyje nebuvo, o kai aš pasieksiu jūsų amžių – tai jūsų jau šiame pasaulyje nebebus. Mes tiesiog prasilenkėme metuose taip, kaip dabar prasilenksime šioje gatvėje. Sėkmės.“
