Rusijos agresija Ukrainoje taip smarkiai pakeitė mūsų gyvenimus, kad jūs net atsivertėte šį tekstą. Juk prieš metus skaityti apie tai, kaip reikėtų elgtis per karą, būtų buvę labai keista.
Dabar šis straipsnis publikuojamas aktualijų rubrikoje.
„Nesutikčiau, kad grėsmė tolima, ji labai konkreti ir pačiupinėjama, – sako buvęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius Valdas Rakutis. Mokslininkas tyrinėja karo istoriją. – Grėsmė reali jau kelerius metus, nuo to laiko, kai Rusija pradėjo informacinį karą prieš Baltijos šalis. Šiaip sau tokie dalykai nedaromi.“
Krašto apsaugos ministerija rengia atmintinę, kurioje bus surinkta informacija apie tai, kaip turėtume elgtis karo atveju. Ekspertai paaiškins, kaip visi Lietuvos piliečiai gali prisidėti prie savo šalies gynybos ir užtikrinti savo šeimos saugumą.
Su kokiais socialiniais, psichologiniais iššūkiais susidurtume, jei mūsų valstybę užgriūtų karas? Kaip pasikeistų mūsų kasdienybė ir buitis? Koks būtų mūsų vaidmuo, jei reikėtų ginti savo valstybę? Nors dabar tokią situaciją įsivaizduoti sunku, ekspertai sako, kad yra paprastų dalykų, apie kuriuos turėtume galvoti jau dabar.
Kaip veiktų valstybė?
Įsivaizduokite, kad šią akimirką Rusijos karinės pajėgos arba Kremliaus kontroliuojami diversantai pradeda operaciją Baltijos šalyse. Kaip mes sužinotume, kad mūsų valstybė pavojuje, ir kokie procesai prasidėtų?
„Piliečiai pirmiausia turėtų sekti Lietuvos valstybinius kanalus: Lietuvos televiziją, Lietuvos radiją, klausyti oficialių pareigūnų pareiškimų ir toliau daryti darbus, kuriuos darė, nes gyvenimas vyksta ir per karą, žmonės valgo, geria ir miega“, – aiškino profesorius V.Rakutis. Jis prisidėjo prie atmintinės apie pasiruošimą karui rengimo.
Kai per žiniasklaidą būtų paskelbta apie didesnės parengties padėtį, valstybėje pradėtų veikti štabai, kurie piliečiams duotų konkrečius nurodymus. Kiekvienoje vietovėje būtų konkretus pareigūnas, kuris skirstytų darbus. Šį procesą kuruotų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.
„Konflikto ir karo metu bus skiriami karo komendantai, bet ir šiuo atveju daugumą funkcijų vykdys civilinės įstaigos“, – sakė karo istorikas.
Kitaip tariant, valstybė persijungs į karo režimą. Atsiras naujų institucijų, egzotiškai vadinamų štabais, kurios koordinuos ir kontroliuos padėtį, tačiau dauguma dabar egzistuojančių valstybės įstaigų ir toliau veiks.
Kas tėvynę gintų ginklu?
Politikos apžvalgininkas ir karybos ekspertas Audrius Bačiulis juokavo, kad prasidėjus karui visi vyrai norėtų imti ginklą į rankas į šaudyti į priešus. Tačiau tikrovė būtų kitokia.
„Šiandien absoliuti dauguma 18–35 metų vyrų nežino, už kurio galo paimti ginklą ir kaip suvesti taikiklį su kryptuku ant taikinio. Tai yra visuotinio netarnavimo kariuomenėje pasekmė“, – sakė A.Bačiulis.
Todėl į frontą žengtų tik tie piliečiai, kurie yra apmokyti. Tai profesionalūs kariai, savanoriai, rezervistai, karo prievolininkai, medikai. Visi, kurie žino, kaip elgtis mūšio lauke, ir gali būti naudingi.
„Kariauti eis tie, kuriems bus pasakyta, nes neapmokyti žmonės karo metu greitai atsirastų aukų sąrašuose ir savo iniciatyva tik apsunkintų gynybos reikalus.
Aktyvūs piliečiai, kurie norėtų ginti valstybę, bet nėra prievolininkų sąrašuose, jau dabar turėtų susieti save su Šaulių sąjunga, Raudonojo Kryžiaus, skautų ar kitomis organizacijomis, kurios galėtų prisidėti prie pasipriešinimo ar žmonių gelbėjimo“, – sakė profesorius V.Rakutis.
Karybos ekspertas A.Bačiulis sako, kad tie, kurie nori karo atveju imtis ginklo, turi jau šiandien, kol dar yra laiko, gauti leidimus ginklui ir nusipirkti kokį šturmo karabiną – pusiau automatinį, su didele dėtuve, „Kalašnikov“ ar M-16 tipo.
Vienas patyręs Lietuvos kariuomenės karininkas, kurio pavardės neminėsiu, sakė: „Yra kategorija piliečių, kurie priklauso medžiotojų būreliams ir jau turi ginklą namie. Dažnai net graižtvinį, su optiniu taikikliu. Manau, tokie žmonės praverstų gynyboje. Jei neklystu, mes Lietuvoje turime keliasdešimt tūkstančių medžiotojų.“
Kaip valstybę gintų kiti piliečiai?
Ekspertai pabrėžė – karo atveju valstybei būtų reikalingi ne tik kariai, bet ir kitokie specialistai. Pavyzdžiui, gaisrininkai, statybininkai, energetikai, inžinieriai, ryšininkai, logistai, transporto remontininkai. Dauguma Lietuvos žmonių karo atveju darytų tai, ką darė ir taikos metu.
„Pasipriešinimo samprata turi plėstis mūsų sąmonėje, nes ilgą laiką gynyba buvo suprantama tik kaip kariuomenės reikalas. Yra daug pasipriešinimo formų, kurios labai elementarios. Tai nepaklusnumas, kova informacinėje erdvėje, pagal galimybes gal ir sabotažo veiksmai. Kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai sugeba“, – sakė Lietuvos kariuomenės karininkas.
Pavyzdžiui, šiuolaikiniame kare labai svarbus būtų IT specialistų indėlis. Jie gintų Lietuvos kompiuterinius tinklus ir laužytų priešų. Kitaip tariant, jie kariautų technologinę informacinio karo dalį.
Menininkai galėtų kurti vadinamuosius memus, karikatūras, plakatus ir kitokius produktus, kurie sparčiai plistų socialiniuose tinkluose ir būtų propagandos priemonė.
„Žurnalistai dėl savo profesijos yra neblogi OSINT (žvalgybos duomenų, renkamų iš atvirų šaltinių. – Red.) specialistai. Po minimalaus apmokymo jie galėtų užsiimti ir informaciniu karu bei propaganda“, – pavyzdį pateikė A.Bačiulis.
Apžvalgininkas Romas Sadauskas-Kvietkevičius pabrėžė, kad šiuolaikiniame kare kiekvienas pilietis, nesvarbu, kokios srities specialistas būtų, gali fiksuoti agresijos detales ir informuoti pasaulį apie įvykius.
„Prisiminkime Krymą. Ten Rusija pirmiausia sugebėjo laimėti informacinį karą, pateikdama vaizdus, neva absoliuti dauguma gyventojų pritarė okupacijai ir aneksijai. Informacinis pasipriešinimas, agresoriaus melo demaskavimas ir naujų žinių sklaidos kanalų kūrimas vietoj tų, kuriuos uždarys okupantai, – darbo sąžiningiems žurnalistams tikrai užteks“, – sakė R.Sadauskas-Kvietkevičius.
Karo ekspertas A.Bačiulis pacitavo vieną Ukrainos savanorį: „Kaip padėti? Eik į frontą! Negali, netinki? Duok daiktų ir pinigų! Neturi? Išvirk kibirą arbatos, atsistok ant kelio, kuriuo žmonės vyksta į frontą, ir duok jiems atsigerti karštymo! Negali ir tiek? Tai bent užsičiaupk ir neskleisk panikos kalbomis apie „generolų išdavystę“!
Kaip pasirūpinti buitimi?
Sparčiai blogėjant tarptautiniams santykiams ir augant Rusijos grėsmei, jau dabar turėtume pradėti galvoti apie savo buitį. Kol kas nereikia užgulti parduotuvių ir pirkti ilgai negendančių produktų, tačiau galima pagalvoti, kokių prekių prireiktų karo atveju.
„Šiuo metu aš tai darau: dairausi parduotuvėse, kurie produktai ilgai negenda, yra kaloringi, patogūs saugoti ilgą laiką bet kokioje aplinkoje. Dabar neperku, bet mintyse tarsi sudarinėju sąrašą, ką imsiu, kai ateis tas metas“, – patirtimi dalijosi karininkas.
Žmonės, kurie yra priklausomi nuo vaistų, turėtų sukaupti atsargas. Atokiau nuo miestų gyvenantys piliečiai turėtų pagalvoti ir apie maisto, kuro, degalų atsargas.
„Reikėtų jau dabar pasirūpinti savo būsto autonomija, nebūti prisirišus prie vienos kuro rūšies, pavyzdžiui, dujų ar elektros. Reikia turėti bent minimalų atsarginį variantą“, – sakė profesorius V.Rakutis.
Lietuvos kariuomenės karininkas sakė, kad žmonės turėtų pagalvoti ir apie tai, kur slėptųsi per bombardavimą ar apšaudymą: „Tarkime, reikia įvertinti savo namo sienas. Karkasinė ar medinė konstrukcija tikrai neapsaugos nuo kulkų, lengvai užsidegs nuo artilerijos. Mūriniai pastatai nuo to apsaugoja geriausiai, bet daugybė sužeidimų patiriama dėl dūžtančio stiklo. Juos stabilizuoti iš dalies galima lipniąja juosta.“
R.Sadauskas-Kvietkevičius siūlo į pasirengimo karui veiksmų planą įtraukti ir žalingų įpročių atsisakymą, sportą, kitokį fizinės formos palaikymą.
„Kas bėgiojate, bėgiokite reguliariai. Ar bent jau pasitreniruokite vaikščioti pėsčiomis dideliais atstumais esant bet kokiems orams, kad orientuotumėtės vietovėje ne tik dieną, bet ir sutemus. Jeigu šiandien į pasirengimo treniruotes įtrauksite ir kitus šeimos narius, pavojaus akimirką jie bent jau netaps jums našta“, – kalbėjo apžvalgininkas.
Kitaip tariant, savo namus, kūnus ir sandėlius turėtume paruošti tai akimirkai, kai gali trūkti maisto, vandens, vaistų, kuro, rūbų ir kitų būtinų dalykų.
Kokie būtų socialiniai ir psichologiniai iššūkiai?
Jeigu Lietuvoje prasidėtų karas arba, neduok Dieve, okupacija, jau dabar reikia susitaikyti su ta mintimi, kad teisingumas išnyks.
Dalis žmonių paliktų Lietuvą, gatvės ištuštėtų, dalis patarnautų okupantams, būtų išdavysčių ir parsidavimo. Gatvėse būtų nesaugu, siaustų svetimi kariai, nusikaltėliai vykdytų apiplėšimus, vagystes. Prasidėtų linčo teismai, kuriuos laimėtų ne gerieji, bet išdavikai.
„Pasikeistų faktiškai viskas, pagal įprastą tvarką neveiktų beveik niekas“, – sakė Seimo narys Remigijus Šimašius, kuris šiuo metu prisideda prie to, kad Lietuvoje būtų diegiama ir tobulinama pilietinė gynyba.
Kad pasirengtume tokiems išbandymams, profesorius V.Rakutis ragina apie tai pagalvoti jau dabar. Jis sako: net jeigu viskas baigsis gerai, šis laikotarpis bus geras formuojant vertybes, auginant vaikus ir stiprinant mūsų bendruomenes.
„Turime pamiršti visokias kvailas rietenas ir nesutarimus, dėl smulkmenų prasidėjusius konfliktus. Reikia pasirūpinti vyresnio amžiaus giminėmis, neturinčiais vaikų, vaikais, kurių tėvai gali būti pašaukti į tarnybą.
Ir laiptinėse, kaimuose, miesteliuose reikia galų gale susipažinti, aktyviau dalyvauti bendruomenės darbe. Turime vėl tapti giminėmis ir kaimynais. Galbūt kada nors gerdami arbatą pasakosime: prisimeni, kaip tada kartu galvojome, ką reikės daryti, kaip jautėmės viena šeima“, – kalbėjo profesorius.
Kalbintas Lietuvos kariuomenės karininkas siūlė paskaityti tarpukario partizanų Juozo Lukšos-Daumanto arba Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščius. Jie detaliai aprašė gyvenimą nepritekliuje ir neteisingumo sąlygomis, analizavo ir draugų psichologinę būseną.
„Siūlau pasižiūrėti „YouTube“ vaizdų iš Ukrainos konflikto ir tada analizuoti, kas laukia tokiu atveju. Reikia pasiruošti nepritekliams, mobiliojo ir interneto ryšio nebuvimui, gal elektros, vandens trūkumui. Sutriks maisto tiekimas. Visa tai sukurs slogią ir neigiamą atmosferą. Nesitikėkite teisingumo. Bus išdavysčių. Bus banditizmo. Visko bus ir reikia nusiteikti tai pergyventi“, – kalbėjo patyręs karininkas.
Apžvalgininkas R.Sadauskas-Kvietkevičius pabrėžė, kad svarbu visiškai nebendradarbiauti ir netgi nebendrauti su okupantais ir vietiniais jų talkininkais.
„Reikėtų jau dabar diskutuoti, ar esame pasiruošę žiemoti be rusiškų dujų ir elektros, perskirstyti biudžetą, ne 2, o 20 proc. skiriant krašto apsaugai.
Nuogąstauju, kad mes ne taip jau smarkiai skiriamės nuo prancūzų ar italų, kuriuos taip karštai smerkiame už vangią reakciją į Rusijos agresiją Ukrainoje. Tik jie gali sau tai leisti, nes gyvena gerokai toliau nuo Rusijos, o mes privalome jau dabar būti pasiruošę pačiam juodžiausiam scenarijui“, – kalbėjo R.Sadauskas-Kvietkevičius.
