Pirmiausia savo kailiu šią vasarą tai patyrė pagrindinė valdančioji jėga socialdemokratai. Jiems reikėjo paskirti naują sveikatos apsaugos ministrą vietoj į Europos Komisiją išvažiavusio V.Andriukaičio. Paskutinę akimirką Prezidentūros ir klusniai jai talkinusio kairiųjų vedlio premjero A.Butkevičiaus dėka karjeros šuolį padarė partijos naujokė R.Šalaševičiūtė.
Lygiai taip pat kaip ir A.Butkevičius, šios savaitės pradžioje pasielgė antrųjų pagal svarbą valdančiųjų „darbiečių“ vedlė Seimo pirmininkė L.Graužinienė.
Visą mėnesį kartu su premjeru ir prezidente ji už nosies vedžiojo savo bendražygius, norėjusius į energetikos ministro postą pasodinti savo partijos kandidatą, bet paskutinę akimirką buvo pateiktas dešiniųjų valdymo laikais „Klaipėdos naftos“ vadovu paskirtas R.Masiulis.
L.Graužinienė prisiekinėjo, kad partija, kurios kandidatai vis viena „netiks“, kitos išeities neturi, ir kone atvirai gąsdino atsistatydinimu, jei nebus palaimintas šis kandidatas.
Po šio politinio šūvio tiek premjeras, tiek Seimo pirmininkė visą savaitę prisiekinėjo, kad R.Masiulis – tikrai Darbo partijos deleguotas žmogus, o prezidentė buvo „ne prie ko“.
A.Butkevičius ugningai skelbė, kad jis visai nepriklauso nuo prezidentės valios ir šalies vadovė tikrai jam nediktuoja kadrinių sprendimų.
Tiesa, L.Graužinienė pripažino, kad šalies vadovė siūlė ir savo kandidatus, tačiau R.Masiulio tarp jų esą nebuvo.
Net jeigu iš tikrųjų buvo taip, L.Graužinienė greičiausiai net pranoko D.Grybauskaitės lūkesčius, pasiūlydama ir prezidentei, ir net jos ištikimiausiems sąjungininkams konservatoriams ir liberalams tinkamą žmogų.
Valdančiųjų gretose visą savaitę netilo triukšmas dėl dar vieno prezidentės kirčio ne tik „darbiečiams“, bet ir visai koalicijai.
Kartu buvo spėliojama: gal Darbo partija ir jos dvasinis vadovas V.Uspaskichas, taip pat laiminęs R.Masiulį, susitarė su Prezidentūra dėl palankios partijos juodosios buhalterijos bylos baigties ar dėl kokio nors sotaus kąsnio.
Galbūt didžiausia mįslė – kodėl L.Graužinienė, visai neseniai buvusi aršiausia D.Grybauskaitės kritikė, ėmė taip tūpčioti.
Vieni spėliojo, kad Seimo vadovė taip rūpinasi ne tik savo asmeninėmis pozicijomis valdžios viršūnėse bei prezidentės parama, bet galbūt ir savo ateitimi, pavyzdžiui, postu Europos audito rūmuose.
Kad ir kaip būtų, pagrindinis faktas lieka faktu: Darbo partija iš tiesų slenka žemyn, o šios savaitės sumišimas – dar viena gairė šiame kelyje. Tai turėtų padidinti ir sumaištį „darbiečių“ gretose.
Galbūt ant balto žirgo pats laikas grįžti nepakeičiamam ir vieninteliam galimam gelbėtojui V.Uspaskichui, kuris šiuo metu pasitraukęs į Europos Parlamento tolybes ir paniręs į savo verslo Rusijoje reikalus?
Gal neatsitiktinai partija vėl prisiminė gerokai primirštą švenčiausią savo misiją – valyti nuo patriarcho munduro juodosios buhalterijos bylos dėmes.
Seime V.Uspaskichą pakeitęs jaunimo atstovas G.Tamošiūnas šią savaitę Žmogaus teisių komitete mėgino prastumti sprendimą priimti V.Uspaskichui nepatinkančius Baudžiamojo proceso kodekso straipsnius, prieš tai komiteto vardu pažėrus kritikos visiems „darbiečių“ priešams ir esą sufabrikuotai bylai.
Tačiau prieš įžūlius „darbiečių“ veiksmus pasišiaušė ne tik opozicijos, bet ir socialdemokratų atstovai, nors su pastarųjų vadovybe tie užmojai, regis, buvo suderinti.
Kita vertus, net jei tokios iniciatyvos formaliai žlunga, jos vis tiek primena apie tikrąjį partijos lyderį kankinį, kuris yra pagrindinis masalas rinkėjams.
Panašiai elgiasi kita vieno asmens partija – „tvarkiečiai“. Šią savaitę savo „tyrimo“ išvadas palaimino tik iš valdančiųjų sudaryta speciali Seimo komisija, kuri pasiūlė Seimui panaikinti prieš dešimtmetį įvykusios tuomečio prezidento R.Pakso apkaltos rezultatus.
Partija šiomis dienomis atliko dar vieną manevrą – paskelbė, kad jų lyderis turėtų siekti Vilniaus mero posto.
Taigi „tvarkiečiai“ ir per savivaldos rinkimus nori sėsti ant to paties arkliuko kaip anksčiau.
Pagrindinis R.Pakso konkurentas partijoje europarlamentaras V.Mazuronis iškart pasipiktino, kad dėl tokių manevrų „tvarkiečiai“ tiesiog neturės savo kandidato sostinėje, kaip jo neturėjo ir šalies prezidento rinkimuose, – juk Konstitucija, neleidžianti kandidatuoti konstitucinę priesaiką sulaužiusiam asmeniui, vis dar nepakeista.
Tiesa, dėl tokių sąmoningai atliekamų triukų „tvarkiečiai“ iki šiol tik laimėjo: ir R.Pakso, kuriam nebuvo leista dalyvauti prezidento rinkimuose, kaip nenugalimo tikrojo tautos prezidento mitas liko nesudegęs D.Grybauskaitės ugnyje, ir partija Europarlamento rinkimuose surinko daugiau balsų nei per praėjusius Seimo rinkimus.
Bet jau išbandytas žaidimas šį kartą gali neišdegti. Mat rinkimų prievaizdai paskelbė, kad R.Paksui rungtyniauti dėl valdžios Vilniuje greičiausiai leis, nes mero priesaika esą nenumatyta Konstitucijoje.
Vadinasi, patys rinkėjai pagaliau galės nuspręsti, kaip pasielgti su ilgamečiu vadinamuoju kankiniu.
Apžvalgininkas
