Jau pirmosiomis karo valandomis Rusija gautų technologiškai pranašesnės kariuomenės atkirtį, ir tai žino net karščiausios Kremliaus „vanagų“ galvos.
Kas atidžiau ir nuosekliau sekė Rusijos vidaus įvykius, nesunkiai pastebėjo vis intensyvėjantį sujudimą kariniame pramoniniame komplekse ir karinės doktrinos transformacijas.
Tačiau jautis griebtas už ragų tik V.Putinui sugrįžus į aukščiausią postą. Tai patvirtino D.Ragozinas, priskiriamas prie įtakingiausių šio meto Kremliaus politikų. „Atrodėme kaip po Antrojo pasaulinio karo...“ - prisimindamas karą Čečėnijoje aiškino karinės mašinos modernizatorius.
Kitą dieną D.Ragozino kalbos ištraukas iš nemėgstamo ir uždrausti ketinamo rusiško kanalo transliavo visi Lietuvos internetiniai portalai. Tad gal naudingiau girdėti autentiškus, be koliažo, priešininko žodžius?
2013 m. Rusijos armijai perginkluoti skirta per 20 trilijonų rublių. Kartu kurtas griežtos kontrolės mechanizmas, kad lėšos nebūtų iššvaistytos ir išvogtos.
Taigi kvaila būtų pradėti karinį konfliktą su moderniausiu kariniu aljansu pasaulyje NATO, vos keletą metų vykstant nuosavoms reformoms. Todėl Maskva kol kas nieko ir nedarys.
Ukrainoje Rusija gali drąsiai demonstruoti pradėtą atnaujinti karinę jėgą tik todėl, kad Kijevas faktiškai neturi pasipriešinimui tinkamos kariuomenės, o jos galimybes Kremliaus žvalgyba žino tikriausiai net geriau nei pati Ukrainos valdžia.
Savaime suprantama, Rusijos kariuomenės perginklavimas ir modernizavimas nėra savitiksliai, ir ne tam, ką D.Ragozinas trumpai drūtai apibūdino „kad gerbtų ir bijotų“.
Lietuvos politinėse apžvalgose jau pradėta analizuoti V.Putino aplinką, strategus ir ideologus. Trys iš jų, M.Deliaginas (Globalizacijos instituto direktorius), S.Glazjevas (ekonomistas, akademikas, V.Putino patarėjas) ir A.Fursovas (Rusų centro direktorius), prieš metus išleido Izborsko klubo, vieno Rusijos naujos ideologijos ruporų, konferencijų tekstų rinkinį „Didžiojo proveržio strategija“.
Ten kalbama, kad milžiniški pinigai perginkluoti esą reikalingi platesniam nei kariniam visuomenės „mobilizaciniam projektui“ įgyvendinti. Leidinio įvado autoriai mato septynias priežastis, kodėl toks „mobilizacinis projektas“ Rusijai yra reikalingas.
Pirmiausia, dėl, pagal autorių prognozes, po penkerių septynerių metų artėjančio globalaus karo: „Jis artėja, bet kita trajektorija, palyginti su XX amžiaus ketvirtuoju dešimtmečiu.“
Antra, esant dabartinei korupcinei sistemai Rusija tokį karą pralaimėtų. Tik naujas mobilizacinis susitelkimas gali korupcinę sistemą sugriauti ir sukurti pajėgią šiuolaikinę kariuomenę.
Trečia, istoriškai Rusijoje tik telkianti iniciatyva pajėgi įgyvendinti ilgalaikį sisteminį valstybės modernizavimą.
Ketvirta, be griežto „mobilizacinio projekto“ kariuomenei skirtos milžiniškos lėšos bus išvogtos.
Penkta, Rusijai reikia proveržio, susijusio su visuomenės modernizavimu ir naujomis technologijomis daugelyje pramonės šakų.
Šešta, ilgalaikio konflikto pasaulyje akivaizdoje Rusijai reikia naujos efektyvios valstybės valdymo sistemos.
Septinta, panašūs „mobilizaciniai projektai“ jau realizuojami kitose didelėse valstybėse (autorių nuomone, JAV tai prasidėjo nuo 2001 metų rugsėjo), ir vis atsiliekanti Rusija privalo sudaryti jiems konkurenciją.
Valstybės ateities projektų, kaip ir klubų, Rusijoje yra ne vienas. Tų klubų konferencijose daug dėmesio skiriama Eurazijos temai, Rusijos kultūros ištakoms, religijai. Daugelyje klubų dalyvauja aukštus postus užimantys valdininkai. Kremlius turi laisvas rankas: gali nuo skelbiamų idėjų atsiriboti, bet dažnai pritaria ir paskatina finansiškai.
Tačiau klaidinga manyti, kad intelektualinių forumų tikslas - vien pateisinti Kremliaus politiką. Stengiamasi sukelti karinės politikos „proveržio“ masinio palaikymo bangą. Daug reiškia emocijos, prieš kurias prieštaraujančiam individui sunku atsilaikyti.
Skirtingų klubų skirtingose programose daug panašumų. Skelbiamuose tekstuose apstu įkvepiančiai skambančių žodžių ir sąvokų, tokių kaip proveržis, atgimimas, modernizavimas. Bet demokratijos terminas labai retas.
Pilietinė pozicija suprantama tiesmukai - valdžios palaikymas. Užtat daug svarstoma apie moralinius autoritetus ir be apsimestinio kuklumo apklausose į pirmąsias pozicijas surašomi valstybės vadovai.
Svarstant bet kokią temą - politinę, ideologinę, religinę, pensijų reformų, pramonės, žemės ūkio - tekstai dažniausiai baigiami klausimu apie Rusijos vietą pasaulyje. Be geopolitikos faktiškai neapsieina joks apibendrinimas.
Į kokį krantą ši banga Rusiją nuneš, ar subliūkš kranto nepasiekusi, dabar sunku nuspėti, bet šio proceso negalima ignoruoti ir nurašyti atsitiktiniam propagandiniam triukšmui.
Lietuva teisingai daro reaguodama į Rusijos priešiškus išpuolius. Bet kartu reikia bandyti suprasti, kas yra už jų. Labai dažnai didelis triukšmas maskuoja elementarų silpnumą.
