Štai taip, ponai ir ponios, įtikėję moraliniu nuoseklumu bei elementaraus savisaugos instinkto veikiama Vakarų saugumo politika. Šioje srityje ES ir B.Obamos JAV liko bedante. Sąmoningai? Ką gi, Lietuvai kuo greičiau reikia rūpintis savo saugumu, nes Europos Sąjungoje ir JAV tikrai atsiras norinčių suprasti Rusiją. Mūsų laisvės ir nepriklausomybės kaina.
Tereikia pasiklausyti, ką B. Obama savo kalboje per 193 JT narių posėdį sakė: „Neseniai sudarytas susitarimas dėl paliaubų rytų Ukrainoje atveria kelią diplomatijai ir taikai. Jeigu Rusija eis tuo keliu – keliu, kuris per dalį laikotarpio po Šaltojo karo nulėmė Rusijos žmonių klestėjimą – tuomet mes atšauksime savo sankcijas ir sveikinsime Rusijos vaidmenį atremiant bendrus iššūkius“. Tai kada V. Putino režimas bus taip gražiai apdovanotas?
Ar kai tik eis tuo keliu, ar jam tuo keliu nuėjus iki galo, tai yra ne tik pasitraukus iš Donbaso, nustojus remti teroristus, bet ir grąžinus Krymą? Tokia savižudiška nuolaidžiavimo politika agresoriui tikrai „diplomatijai“ atveria kelią, bet taikai? Akivaizdu, Rusijos primestai taikos sampratai. Vakarų silpninimo sąskaita.
Ši mintis nėra kilusi iš virtualios tikrovės konstrukto. B.Obama tiesiai sako: „Geopolitiškai Ukrainos lemtis nekelia mums grėsmės“. Ar jis sąmoningai atkartoja 1938 metų 30 rugsėjo JK premjero N.Chamberlaino kalbą, pastarojo sakytą jam tik grįžus iš derybų su A. Hitleriu? „Mano gerieji draugai“, kreipėsi į tautą tuometinis premjeras. „Tai jau antras kartas mūsų istorijoje, kai grįžtama iš Vokietijos su taika ir garbe. Aš tikiu, kad tai atneš taiką mūsų laikmečiui“.
Keista, kad žlugus prieškarinei A. Hitlerio taikinimo politikai, po tiek milijonų gyvybių nusinešusio II pasaulinio karo, po Rytų Europos sovietinės okupacijos, ES valstybės ir JAV vėl susiskaldė į „taikos“ siekiančią ir Rusijos agresijos stabdymo politikų puses. Taikos siekiančiųjų įvardijimą rašau kabutėse, nes visaip bandydamas pagrįsti jų poziciją, niekaip nerandu įtikinančių argumentų. Pasižiūrėkime į tuos argumentus.
Siekiantieji išvengti trečiojo pasaulinio karo mano, kad visiškas V.Putino režimo įvarymas sankcijomis į kampą iššauktų karinę agresiją prieš visų pirma Baltijos valstybes ir Lenkiją. Tektų įsikišti NATO ir JAV, todėl pasaulinis karas būtų neišvengiamas. Na, pasauliniu karu nepavadinčiau, greičiau karu tarp kriminalinės ir teisinės civilizacijų. Ar galima priimti tokią argumentaciją už gryną pinigą? Juk kriminalinei civilizacijai durys paliekamos atviros. Juk puikiai žinoma. kad agresoriaus nuraminimas nuolaidžiavimu jam dar niekada nedavė teigiamų rezultatų. Pasiklauskite bet kokio psichologo.
Gal ir reikėtų, bet ne dėl to, kad V.Putinas dar ir grasina branduoliniu ginklu. Bet dėl Vakarų siekio bet kokia kaina, net verčiant auką nusikaltimo bendrininku, pasiduoti agresoriui. Bihevioristai, analizuojantys žmogaus psichiką iš jo elgesio teigia, kad agresijos atveju prieš žmogų (ar valstybę), suveikia dvi esminės emocijos: gintis arba bėgti.
Su bėgimu viskas aišku. Bet štai ginimosi strategija reikalauja elementaraus apskaičiavimo. Ir suvokimo, kad ginimasis reiškia ne ką kitą, kaip pasidavimas agresoriaus primestam diktatui. Kitaip tariant, pats ginimasis yra agresoriaus manipuliacijos ir pirminis laimėjimas prieš auką rezultatas.
V.Putinas kaip tik remiasi ir remiasi I.Pavlovo lazdos ir morkos taktika, kurią galima suformuoti taip: mes duodam jums į galvą (Moldovoje, Gruzijoje, Ukrainoje), bet tuo pat siūlom tabletę nuo skausmo tai yra taiką mūsų sąlygomis ir viskas bus tvarkoje. Šiam kartui. Ar Vakarai tikrai vis dar nesuvokia su kuo susidūrė? Ir kad iš viso susidūrė su situacija, reikalaujančią akimirksninių skausmingų sprendimų? Situacija reikalaujanti tuojau pat perimti iniciatyvą leidžiančią valdyti agresorių, o ne žaisti jo sąlygomis.
Aišku, kad ant kortos pastatyta ramybė (politinė, socialinė) iš vienos pusės, ir mirtina kova su tikromis, ne holyvudinėmis aukomis bei chaosu iš kitos. Kaip matote, tokios vertybės, kaip nepriklausomybė, laisvė, teisinės civilizacijos gynimas į kalkuliaciją nepatenka. Tai mus Baltijos šalyse ir gąsdina. Juk regis kalkuliuojama ar verta prasidėti su Rusija dėl kažkokių valstybėlių, kurios ir taip buvo penkiasdešimt metų okupuotos be jokių rimtesnių pasekmių pasaulio taikai.
Tokia mintis peršasi matant, kai per kelias minutes surenkama penkiasdešimties šalių koalicija kovai prieš islamistus ISIS, bet Ukrainai skiriama tik neletalinė pagalba. Į ką nusivylęs Ukrainos prezidentas P.Porošenka sureagavo į išdavystės ir pasidavimo istoriją pateksiančiais žodžiais: „Su paklodėmis karo nelaimėsi“. „Taikos“ gynėjai (V.Putino režimo sąlygomis) akivaizdu vadovaujasi nuostata, kad V. Putinas, jeigu eis, tai tik iki Vokietijos sienų. Ir iki Lenkijos. Nes mato, kad kovojantys veik tik su lazdomis ukrainiečiai sugeba pasiusti tūkstančius grabų atgal į Rusiją. Su apginkluota šiuolaikine ginkluote ir pasiryžimu gintis Lenkija, o dar ir galimu partizaniniu karu Ukrainoje užnugaryje, prasidėti neverta. Pakanka paimti Baltijos valstybes taip smogus NATO kaip karinės organizacijos politiniam pateisinimui.
Greičiausiai taip ir įvyktų, nes V.Putinas yra sovietinio imperinio mąstymo mentaliteto produktas. Ne Rusijos imperijos, reikia pabrėžti. Jis puikiai žino, kad Vokietijos siena yra riba, kurios neverta, buhalteriškai skaičiuojant, peržengti. Manau, tai žino ir Vokietija, Prancūzija, Italija ir B. Obamos JAV. Antraip bent jau JAV ryžtingai pasipriešintų sankcijų Rusijai nutraukimui. Antraip JAV būtų sureagavusi tik Rusijai užėmus Krymą. Ne, dar anksčiau, Rusijai pradėjus karą prieš Gruziją. Ar tame mąstyme, jeigu taip mąstoma, glūdi ta keista trumparegiško nuolaidžiavimo V. Putinui politika?
Kaip matome, nėra lengva spėti, kur, nepatyrę sovietų okupacijos Vakarai, mato egzistencinę grėsmę sau ir kur savanaudišką kalkuliaciją. Pastarąją bandoma paslėpti po „taikos“ politikos žargonu primetant tą taiką išprievartautai aukai. Linkstu manyti, kad Vakarai nemato rimtos grėsmės sau, antraip suveiktų elementarus savisaugos instinkto dėsnis.
Tas, kuris leido užmesti atominę bombą ant Hirošimos ir Nagasakio, išsilaipinti Normandijoje, kovoti prieš komunistus Korėjoje ir Vietname, ginti pokarinę Vakarų Europą nuo sovietų. Juk sovietai ir tada turėjo branduolinius ginklus, bet Vakarai ant kelių parklupdyti nebuvo. Palaukite, pasirodo kalbu tik apie JAV. Be jos, Europos apie realią Rusijos keliamą grėsmę įtikinėti nereikėtų. Nes ji, kaip ir mes, būtų galėjusi išdidžiai pasigirti sovietine praeitimi.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pažyminti, kad „Europoje lyderystę perėmė V.Putinas. Nesustabdžius Rusijos agresijos Ukrainoje, Rusijos prezidentas gali eiti ir į Baltijos valstybes bei Padniestrę ir jo nesustabdys net NATO kolektyvinės gynybos straipsnis“, yra teisi. Šiandien, dabar, mes turime tiesiai klausti ir reikalauti atsakymo į klausimą, kur V. Putinui brėžiama riba. Atsakymas yra tik vienas ir nereikalaujantis jokių įrodymų, jokių spekuliacijų: konkretus grėsmės valdymo veiksmas.
Visų pirma jokių sankcijų atšaukimo Rusijai, kol nepasitrauks iš Ukrainos. Ir parama ginklais Ukrainos kariuomenei. Antra, pastovios NATO bazės Baltijos valstybėse ir Lenkijoje. Agresorius turi žinoti, kad puolamasis yra pasiryžęs rimtam, nekeliančio jokių abejonių atsakui. Taip neatsitikus, NATO virs popieriniu tigru, Baltijos šalių okupacija bus neišvengiama, o V.Putinas šoks ant šių politinių lavonų.
