„Tai ką, aš jau savo vaiko už rankos negalėsiu paimti“, - piktinsis tokia savamokslė edukologė, pabrėždama, kad diržiuko malonėje užaugino jau keturis ar penkis vaikus, pati taip baudžiama užaugo ir nieko blogo jai nenutiko.
Lietuvoje vis dar galioja požiūris, jog vaikas yra tėvų nuosavybė ir bet koks institucijų įsikišimas ir jų veiksmų ribojimas sutinkamas su rėksmingu pasipiktinimu. Didžiausiu baubu Lietuvos tetulėms tapo Norvegijos vaikų teisių apsaugos praktika, kai iš prieš vaikus smurtaujančių, girtaujančių bei kitokias sovietinės lietuvybės tradicijas puoselėjančių šeimų atimami vaikai.
Dar baisiau tai, kad šie vaikai kartais atiduodami ir homoseksualioms poroms. Kaip paskui diržiuku teks vaikams išmušti, kad ramybė ir saugumas, kurį jie patyrė tokioje netradicinėje šeimoje yra baisingos nuodemės rezultatas? Ir jau neduokdie vaikas prisiskaitys pasakų apie princą ir princą! Nugarmės stačiai homoseksualumo bedugnėn, vien teoriškai sužinojęs apie tokių asmenų egzistavimą.
Tokioms tetulėms nesuprantama ir tai, kad irzlų ir nepaklusnų vaiką galima auklėti ne kaip šuniuką, o kaip augančią asmenybę, kuri vėliau bus pati atsakinga už savo veiksmų padarinius. Tiesa, diržo edukacijos apologetai dažniausiai kito žmogaus ir nelaiko asmenybe, nebent tiek, kiek šis paklūsta jų susigalvotoms tiesoms.
Atėmus iš rankų diržą, dar sunkiau savo vaidmenį šeimoje įsivaizduoja sovietinio mentaliteto šeimos galva. Vyrai, įsivaizduojantys, jog jų vaidmuo yra parnešti pinigus, užsikelti kojas ant stalo, gerti pigų alų ir aiškinti, kaip turėtų žaisti krepšininkai, sunkiai atranda bendrą kalbą su vaikais. Praradęs „baudėjo“ funkciją toks vyras liks pasimetęs tūnoti kamputyje, laukdamas, kol bus pakviestas vakarienės.
Dar sudėtingesnė situaciją sovietinio pasaulio bedvasiškumo simboliuose – vaikų namuose. Ten sugrūdami vaikai, vargiai matę normalų gyvenimą ir leidę dienas asocialumo paraštėse, stebėdami savo tėvų degradacija. Deja, bet valstybė juos nukiša į tamsius ir nykius pastatus, kur pilkas dienas tenka leisti su panašaus likimo vaikų būriu ir ne pačios aukščiausios kvalifikacijos auklėtojais, neturinčiais laiko ne tik kiekvienam asmeniškai, bet ir visiems kartu sudėjus.
„Ką darysim, kai panaikinsim vaikų namus? Kas užtikrins, kad mūsų vaikai neatsidurs pas pedofilus?“, - retoriškai klausė viena vaikų auklėjimo ir chemtreilų ekspertė. Darysim tai, ką iki šiol privalėjom daryti ir nuolankiai tęsime – imsime pavyzdį iš labiau civilizuotų ir didesnėje gerovėje gyvenančių Vakarų valstybių.
Nustosime toleruoti bet kokias smurto prieš vaikus apraiškas – ne tik fizines, bet ir psichologines. Išmoksime, kad vaikas yra asmenybė, kurią paveikti galima ne įbaiminant ir verčiant paklusti, bet rodant teigiamą pavyzdį, kalbantis ir sprendžiant problemas su profesionalų pagalba.
Sovietinius vaikų kalėjimus paversime mažomis bendruomenėmis, kuriose būtų galima jaustis saugiai ir patirti normalios socialinės aplinkos džiaugsmą. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė nedrąsiai kalbėjo apie tokią pertvarką, iniciatyvą perleisdama regionams, tačiau šie, kaip ir dažnai nutinka, ryžto bei noro keisti patogią sistemą nerodo.
Tiesa, ryžtas tiesiog liejasi per kraštus, kai reikia ginti „natūralias dorinio ugdomojo poveikio priemones“ kaip įmantriai Seimo narė Aurelija Stancikienė įvardina vaikų mušimo praktiką. Pasak jos, tokia jau per šimtmečius susiklosčiusi vaikų auklėjimo tradiciją, kurią dera gerbti ir jai paklusti.
Ponia A.Stancikienė, žinoma, neužsimins apie daugelį kitų tradicijų, kurias sveikas protas ir pagarba žmogaus teisėms jau perlaužė ir paliko istorinėje žmonijos klaidų atmintyje, tačiau fakto, kad jos auklėjimo būdas verčia pakelti prieš vaiką ne tik balsą, bet ir ranką, ji nepaneigs. Nepaneigs to ir dideli pulkai dėdžių ir tetų, kilnodami antakius ir klausdami: „na kas čia tokio išvaryti „ožiukus“ diržiuko pagalba?“.
Jie bus linkę pateisinti smurtą tol, kol šis padaro jų gyvenimą patogesnį, o sprendimus lengvesnius. Būtent tokiam mąstymo būdui ir turėsime padėkoti už tai, kad vieną dieną naudingas smurtas atsisuks ir prieš mus.
Ne visiems diržu auklėtos kartos nariams siūlau patylėti, tačiau tiems, kurie nori tęsti šią patogią tradiciją iš kartos į kartą, pats metas atsikvošėti ir išmokti gerbti ne tik tradicijas, bet ir savo vaikus.
