Miestas yra šalia pasienio, dėl geografinės padėties jo gynėjams būtų užtikrintas tikras pragaras. Veiksmingai ginti Vilnių trukdytų ir didelis civilių gyventojų skaičius.
Dalį Kauno tvirtovės – VII fortą – įsigijusios ir prižiūrinčios viešosios įstaigos Karo paveldo centro vadovas V.Orlovas įsitikinęs, jog modernios karinės technologijos kovinių veiksmų esmės nepakeis, bus naudojama artilerija, kita nesudėtinga, tačiau pigi ir nesunkiai valdoma ginkluotė.
– Viešojoje erdvėje pasirodė įvairių svarstymų apie tai, kaip Lietuvos kariuomenė turėtų elgtis karinės agresijos atveju, kariškiams žarstomi patarimai, kaip ir kokius miestus ginti pirmiausia. Kaip manote, kam būtų teikiama pirmenybė?
– Gyvenimas karo ir taikos metu iš esmės skiriasi. Tiek žmogaus, tiek šeimos, tiek ir visos valstybės mastu. Jau pačią pirmąją karo dieną keičiasi požiūris į daugelį dalykų, taip pat į miestų svarbą. Dabar mes miestus vertiname pagal jų ekonominį potencialą, politinių centrų koncentraciją, kiek ten įsikūrę didelių kompanijų ar turtingų verslininkų, tačiau tiltai ir keliai visiškai nevertinami. Šie objektai egzistuoja tarsi patys savaime.
Pavyzdžiui, į Nemuną žvelgiama kaip į savaime bėgantį vandenį, iš kurio jokios naudos tarsi ir negali būti.
Karo metais ypač aktuali tampa strateginės reikšmės sąvoka. Tai miesto, gatvės, tilto ar pastato reikšmė karine prasme. Nebūtinai objekto vertė taikos ir karo metu turi sutapti.
Kad ir koks gražus bei reikšmingas Vilnius būtų dabartiniame mūsų gyvenime, jis neturi tokios strateginės reikšmės, kokią turi Marijampolė, Alytus, Kaunas ar Varėna.
– Kuo remdamasis teigiate, jog Lietuvos sostinė neturi strateginės reikšmės?
– Pirmoji priežastis – šiandien Vilniuje sutelktos vertybės vargu ar išlaikys savo svarbą karo metu.
Kalbama, jog Vilnių reikėtų ginti, nes jame įsikūrusi Krašto apsaugos ministerija, kariuomenės štabas bei vadavietės. Tačiau akivaizdu, kad jau pačią pirmąją karo dieną visos šios įstaigos paliks savo patogias būstines ir nesuteiks priešui galimybės jas sunaikinti per kelias valandas. Juolab kad šių objektų adresai yra viešai prieinami internete.
Mes nežinome, kur persikels Krašto apsaugos ministerija karo metu, ir tikiuosi, kad šią informaciją sužinos kuo mažiau žmonių.
Egzistuoja valstybės gynimo planas, kuriame numatyta, kur persikels visos įstaigos, susijusios su kariuomenės valdymu. Tai nuo laikotarpio ir istorinių aplinkybių nepriklausanti aksioma. Visi pastatai, kuriuos šiuo metu naudoja kariuomenės, prasidėjus karui bus tušti. Antraip leisime priešui sunaikinti visą kariuomenę per keletą valandų panaudojant paprasčiausias aviacijos atakas.
– Kokių objektų gynybai karo metu bus skiriama daugiausia dėmesio?
– Remiantis bendru suvokimu bei tuo, jog kai kurie veiksniai nesikeičia, potencialaus priešo taktiką galima nuspėti. Beveik tris šimtus metų didžiausios šalyje kariuomenės pajėgos sutelktos Kaune ir Alytuje. Naivu būtų manyti, kad taip yra dėl to, kad šiuose miestuose pastatytos patogios kareivinės. Viską lemia šių miestų geografinė padėtis.
Kalbant apie šalies išlikimą karo metu, Vilniaus gynyba nėra pati svarbiausia užduotis. Potencialaus priešo kariuomenei Lietuvos sostinė taip pat ne pats svarbiausias taikinys.
Jei prasidėjus intervencijai visi pulsime ginti Vilniaus, o priešas tuo metu uždarys kelią Kaunas–Marijampolė–Suvalkai, mes neteksime galimybės sulaukti NATO kariuomenės pastiprinimo.
Nors yra aviacija ir laivynas, tačiau net į patį didžiausią „Spartan“ klasės lėktuvą telpa tik pusė karių kuopos. Jeigu prasidėtų ilgas karas, kuriam reikėtų dviejų trijų divizijų bei aprūpinimo, viso to lėktuvais neatgabensi, o susisiekimas jūra – gana lėtas.
Todėl Lietuvai praradus magistralę Kaunas–Marijampolė–Suvalkai ir dar kelis šalia esančius kelius, Vilniaus gynyba taptų beprasmė. Šoviniai, kiek jų esama sandėliuose, baigsis, o patriotiniai jausmai mažai kuo gelbės.
Todėl manau, jog prasidėjus karo veiksmams kariuomenei bus kur kas svarbesnių užduočių, nei ginti Vilnių.
– Ar galima manyti, jog, susitelkę į kitų svarbių objektų gynybą, kariai Vilnių paliks likimo valiai?
– Vilniaus praradimas nereiškia Lietuvos nepriklausomybės praradimo. Kita vertus, sostinės užėmimas priešui neduotų esminių laimėjimų, išskyrus psichologinį efektą.
Bet koks didelis miestas yra patogi atrama fronto flangui. Tai žiauri frazė, nes tai atrama į kvartalus, į daugiaaukščius namus bei civilius gyventojus, jų gyvybės sąskaita.
Bet kuris nors šiek tiek su karo meno istorija susipažinęs žmogus pasakys: miestas visada yra patogus mazgas atremiant frontą. Tačiau tai pats baisiausias scenarijus miestiečiams, nes vykstant mūšiams gatvėse į pastatus šaudo visi – ir savi, ir svetimi. Kai neegzistuoja stabilus frontas, gyvenamieji namai apšaudomi nuolat.
Tai ne aš pats sugalvojau, tokia realybė. Antrojo pasaulinio karo metu vykę mūšiai miestuose nieko nesiskiria nuo tų, kurie vyksta šiomis dienomis.
– Kodėl diskutuojant apie gynybos prioritetus galimo karinio konflikto atveju negirdime Lietuvos kariškių balso?
– Reikia pripažinti, jog turime profesionalių kariškių, už kurių išsilavinimą valstybė savo laiku labai brangiai sumokėjo.
Kaip ir ką reikia ginti karo metu, jie nusimano geriau už bet kurį iš mūsų, tačiau negali įsiterpti į šią diskusiją.
Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu viešojoje erdvėje kariuomenės vadovai imtų kontrargumentuoti, pateikdami šalies gynimo planus, kurie sudaro valstybės paslaptį, aiškindami apie vieno ar kito objekto strateginę reikšmę.
Štai dėl šios priežasties profesionalų balso diskusijose galime niekada neišgirsti. Tai normalu tiek Lietuvoje, tiek ir kitose valstybėse.
– Tačiau egzistuoja moderni ginkluotė, itin dideliu tikslumu pasižyminčios, lazeriu nukreipiamos bombos, tiksliai taikiniui smogiančios raketos. Gal jos karo metu padėtų sumažinti civilių gyventojų aukų skaičių?
– Deja, karinių veiksmų esmės šios technologijos visiškai nekeičia. Šiandien galima drąsiai teigti, kad jokių „žvaigždžių karų“ nėra ir nebus.
Bet koks šiuolaikinis, lazerinis ar išmanusis ginklas pasižymi viena savybe – jis yra labai brangus. O staklėse ištekintas sviedinys su 16 kilogramų trotilo viduje beveik nieko nekainuoja.
Kai baigiasi dešimtys ar tūkstančiai labai brangių pagal naujausias technologija pagamintų sviedinių ir paaiškėja, kad karo pabaiga dar labai toli, iš sandėlių ima keliauti tai, kas juose saugoma šimtais tūkstančių, ir su kuo gali dirbti bet kuris dviejų savaičių kursus baigęs šauktinis.
Profesionali kariuomenė – tai kariuomenė taikos metui. Kai prasideda karas dėl valstybės išlikimo, į kariuomenę eina visi. Ir ne kiekvienam duosi lazerinį šautuvą, kuriuo naudotis išmokstama per metus.
– Kokios tendencijos įžvelgiamos Ukrainoje vykstančiame kariniame konflikte?
– Ekspertai nelabai sugeba paaiškinti, kodėl dviejų pastarųjų karinių konfliktų Gruzijoje ir Ukrainoje metu taip menkai naudojama raketinė technika ir kokia jos įtaka karo procesui.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje galingas patrankas pradėta vežti į metalo laužą, nes prasidėjo raketų era. Po dešimtmečio jau buvo teigiama, kad ateityje vyks raketinis karas.
Tačiau šiuo metu to nematyti, o sistemų „Grad“ nenorėčiau vadinti raketine technika. Dabar dominuoja artilerijos naudojimas, tie patys 122 milimetrų kalibrai. Jeigu raketinių smūgių ir būna, jų labai mažai ir jie mažareikšmiai.
Donecke įsitvirtinusių, jokių ypatingų fortifikacinių įtvirtinimų neturinčių separatistų vadai iki šiol gyvi, jie periodiškai pasirodo žurnalistams. Nors Ukrainos kariuomenė turi pakankamai raketinės ginkluotės, per tiek mėnesių neatskrido nė viena raketa ir jų neužmušė.
Tad aiškiai matome, jog lieka artilerija, pėstininkai ir šaunamieji ginklai. Taip pat – dviejų savaičių sindromas, kai šį laiką kare praleidęs ir išgyvenęs žmogus tampa profesionaliu kariu. Na, gyvenimas apkasuose ir kiekvienam karui būdingi nusikaltimai žmogiškumui, civilių šaudymas be teismo...
