Kultūros paveldo vertybe, XX amžiaus pradžios modernizmo paminklais skambiai pavadinti pastatai – apšiurę ir liūdni.
Tarsi sąstingio simbolis Laisvės alėjos vidury, nugriauto „Merkurijaus“ vietoje, stūkso statybinis kranas.
Bet statybos nevyksta, šiuolaikiško verslo centro projektas įstrigo. Išklypusiais šaligatviais patartina vaikščioti labai atsargiai, kad neišsisuktum kojos.
Taigi Laisvės alėja sunkiai serga. Kodėl sunyko Kauno gerovės laikus menanti gatvė, tokia patogi pėstiesiems, paranki verslui, turizmui? Miestų raidos specialistai pateikia dešimtis atsakymų variantų. Labiausiai paplitęs aiškinimas, kad alėją pražudė pašonėje esantis prekybos centras „Akropolis“, juokais vadinamas pagrindine Kauno šventove.
Bet tai pernelyg supaprastintas ir iškreiptas aiškinimas. Kai įsikūrė šis prekybos centras, Laisvės alėja jau buvo praradusi žavesį ir virtusi batų alėja. „Akropolis“ tik išsiurbė neskoningas avalynės krautuves. Tik bėda, kad jų vietoje nieko neatsirado.
Apverkiant liūdną Laisvės alėjos dalią nederėtų beatodairiškai kaltinti Kauno mero A.Kupčinsko, esą jis nieko nepadarė per dvi kadencijas. Jis meru tapo jau vėžiui smarkiai įsimetus į pagrindinės miesto gatvės kūną.
A.Kupčinskas, tiesa, neskubėjo imtis Laisvės alėjos, pasirinko kitą prioritetą – paskutines pirmojo etapo ES lėšas panaudoti esminiam pagrindinių gatvių remontui. Juk iš Kauno gatvių duobių jau tyčiojamasi net BBC tinklalapyje.
Meras nuolat kartoja, jog lopyti gabalais alėją būtų neūkiškas sprendimas, tai tas pat, kaip vitamino C injekcijomis stiprinti vėžininko organizmą. Atseit Laisvės alėją pagal įspūdingą architekto Š.Kiaunės projektą reikia tvarkyti iš esmės, sulaukus antrojo etapo ES pinigų.
Bet visos alėjos pertvarkymas tuomet geriausiu atveju užtruktų iki 2018 metų, o gal ir ilgiau. Ar dar tuomet bus ką tvarkyti?
Tad Laisvės alėjai būtina skubi visos šalies finansinė pagalba.
Juk 2004–2005 metais sostinės Gedimino prospekto esminio remonto biudžeto 52 proc. sudarė Kelių direkcijos lėšos. Būtų teisinga, kad malonės dabar sulauktų Kaunas. Vien pildamiesi degalus šio miesto degalinėse vairuotojai sumoka per 200 mln. litų akcizo.
Nacionalinės pagalbos Kaunui reikia ne dėl sentimentų smetoninei Lietuvai, ne dėl to, kad apie 70 proc. dabartinio šalies politinio ir verslo elito kilę iš Kauno ar bent jau mindžiojo Laisvės alėjos šaligatvius mokydamiesi kurioje nors čia esančių aukštųjų mokyklų. Gelbėti verčia praktiški sumetimai. Kaip dabar juodąja skyle tapusi Laisvės alėja įsiurbia visą Kauną, taip nebūties ertme tapęs miestas šalies viduryje, logistikos mazgas, žūdamas tempia žemyn visą šalį.
Galintis sukurti didžiulę BVP dalį miestas to nesukuria, nes negauna investicijų ir piniginių injekcijų. Tad pasigirstantys aukšto rango valdininkų svarstymai, esą eurovėžė „Rail Baltica“ galėtų aplenkti Kauną, kvepia pasikėsinimu griauti ekonominius valstybės pamatus.
Antrojo šalies miesto bėdos turėtų kelti nerimą ir Vilniui. Nekart Kaune lankęsis norvegų architektas N.Torpas yra perspėjęs, jog vieno didelio miesto nuosmukis yra signalas, kad pražūties tendencijos lyg bacila plis toliau, persimes į kitus regionus.
Daugelį Kauno nesėkmių lėmė ar paskatino per didelė lėšų, verslo ir administravimo galių santalka viename centre, šiuo atveju – sostinėje. Jau dabar vilniečiai ragauja karčius kraštutinės centralizacijos vaisius: vargsta spūstyse, didžiulio transporto srauto neatlaikančiose sostinės gatvėse netrukus sužiojės duobė, kaip atsitiko Kaune.
Laisvės alėjos ir Kauno apskritai likimu metas susirūpinti nacionaliniu lygiu ir pamiršti juokelius, esą Kaunas tėra pakelės degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos.
Kai užsidarys ši vadinamoji degalinė, kaip pagal gyvenimo kokybės reitingą į antrąją vietą smuktelėję vilniečiai pasieks į pirmąją iškopusią Klaipėdą?
