Vilniaus meras yra tikras trečiasis žmogus valstybėje (gal net ir antrasis), todėl čia žaidimai nevaikiški. Kai buvusi Andriaus Kubiliaus vyriausybės finansų ministrė Ingrida Šimonytė atsisakė būti kandidatė į sostinės meres, džiaugsmo nebeliko. Aš būčiau norėjęs pamatyti, kaip I.Šimonytė daro mieste tvarką metodišku tiksliųjų mokslų pritaikymu ūkyje, kas labai erzina daugelį lietuvių, kurie mano, kad šimtą litų galima padalyti penkiems žmonėms, ir visi gaus po trisdešimt, jei labai pasistengsim ir gerai pagalvosim.
Man būtų patikę, jei mamos būtų deginusios merės iškamšas dėl to, kad kažkam iš sostinės gyventojų (kurių namas yra prie Ukmergės) neužteko vietų vaikų darželiuose, ir visi būtų ją kaltinę tuo, kad nepakanka mikroautobusų, vežiojančių vadinamuosius vilniečius į sostinės centrą iš kaimų prie Baltarusijos sienos ir iš Kauno priemiesčių. I.Šimonytė būtų radusi, ką atsikirsti kvailiams, ir būtų smagu. Tačiau galima ją suprasti: I.Šimonytei šito nereikia – ant aukuro ji nesidegins, ir gerai.
Dabar situacija yra tokia, kad viskas pernelyg aišku.
Mantas Adomėnas yra tikras vilnietis, intelektualas ir vizijų žmogus, tačiau aš neįsivaizduoju jo išrinkto į merus. Jis būtų tinkamas miesto poetas, tačiau ne tas žmogus, kuris kiekvieną dieną iki kelių bristų į miesto politikos dumblą ir užsiimtų keliais, viadukais, komunaliniu ūkiu ir iškilmingu objektų atidarinėjimu. Be to, mano bičiulis Mantas kažkaip lengvai prisirenka priešų, o šitame darbe reikia visų įmanomų sąjungininkų.
Remigijus Šimašius turi dvi problemas. Pirmoji: jis yra akivaizdus priminimas, kad liberalai su konservatoriais nesugeba susitarti dėl vieno kandidato jokiomis aplinkybėmis. Remigijus (dar vienas mano bičiulis, atsiprašau, kad visus pažįstu), deja, kol kas skiria kampanijai tiek energijos, kiek būtų prasminga taikant į tėvų komiteto pirmininkus kokioje mokykloje. Antroji: R.Šimašius labai geras ir malonus visiems, tikras liberalas. Miesto valdžioje reikia tokio, kuris galėtų dantimis laužyti metalinius kanalizacijos dangčius, kitokie neišgyvena.
Rolando Pakso pageidaujamas kandidatavimas būtų visiems smagus, kaip priminimas iš dešimtmečio glūdumos apie karščiausią šalies prezidentą, skraidžiusį lėktuvais ir kasdien nenorom kūrusį folklorą. Apžvalgininkai trintų rankas ir kikentų, laukdami daugiau tokių įžvalgų, kokias R.Paksas dabar platina internete. Gyliu jos prilygsta P.Coelho citatoms ir dažniausiai yra apie tai, kad paprasti žmonės nenori karo, o rūpintis Lietuva yra geriau, negu nesirūpinti. Tačiau R.Pakso šansai būti išrinktam yra maždaug tokie, kaip V.Uspaskichui tapti Aukščiausiojo teismo pirmininku.
Apie kitus kandidatus sunku ką nors sakyti, nes jie tiek pat žinomi Vilniaus sostinėje, kaip ir Čekijos provincijoje – tai yra, beveik nežinomi. Vilnietis ne tik kad mero nepažįstamo nerinks: jis ir grietinę naujoje pakuotėje bijo pirkti. Ten šansų nėra.
Belieka kas nors iš lenkų kandidatų ir, žinoma, Artūras Zuokas. Jie ir išeis į rinkimų antrąjį turą. Už lenkų kandidatą balsuos dauguma tų, kas nekalba lietuviškai, o Zuoką rinksis visi, kurie pagrįstai manys, kad jis yra mažiausia iš blogybių. Daugybė rinkėjų mano, kad net ir tuo atveju, jei pusė tų priekaištų, kurie yra priskiriami A.Zuokui, yra teisingi, vis tiek geriau su A.Zuoku, negu su tokiais merais, kuriuos turi kiti Lietuvos miestai.
Gali nepatikti oranžiniai dviračiai, oro bendrovė ir kiti projektai, bet oranžinis dviratis yra geriau, negu duobė Raudondvario plente, o subsidijuojama oro bendrovė yra geriau, negu jokios. Čia ne aš taip galvoju: čia taip rinksis vilnietis.
Apskritai, vienas iš vilniečio bruožų – jis ir užtikrino miesto gyvybingumą daugelį šimtmečių – buvo sugebėjimas sukąstais dantimis pasirinkti nemylimą kandidatą, jeigu jis sugeba dirbti savo darbą ir duoti geresnius rezultatus, nei kiti. Būtent todėl Vilnius yra turtingesnis, nei visa likusi Lietuva kartu paėmus.
Taigi, antrajame ture, žinoma, viskas nueis į pasirinkimą tarp mero tautinėms mažumoms ir mero visiems kitiems, kad ir kaip primityviai tai skambėtų.
Jūs galite gūžčioti pečiais ir sakyti, kad XXI amžiuje yra absurdiška ir viduramžiška, kai rinkėjai renka miesto galvą tautinės kilmės ir gimtosios kalbos principu, bet Vilnius visada buvo stebuklų ir pasakų miestas, ir todėl taip ir bus, ir aš galėčiau jau dabar pastatyti nemažai pinigų ir pažadėti tokią baigtį, tačiau kas gi sutiks lažintis, kai tai reikštų tiesiog atiduoti man pinigus.
