Nesunku pastebėti, krinta į akis tai, kad Rusijos politologai, propagandistai ar politikos veikėjai, postringavę ta ar kita tema, išgirdę JAV pavadinimą, iškart pamiršta žmonių kalbą ir pradeda žviegti be jokios artikuliacijos kaip savaitę nešerti paršai. Vis daugiau ir daugiau rusų neapykantos strėlių, tiesiog visas miškas strėlių, aptemdęs padangę, lekia į JAV pusę. Be jokios abejonės, rusai yra įsitikinę, kad jeigu ne ta nekenčiamoji Šiaurės Amerikos šalis, anie viešpatautų pasaulyje, visiems brutaliai diktuodami savo anticivilizacines ir, kaip sužinosite greitai, jeigu nežinojote, antisanitarines sąlygas.
Niekam ne paslaptis, kad JAV su savo ekonomine ir karine galia yra tramdantis Rusijoje dabar viešpataujančios karo partijos žmogėdrišką apetitą veiksnys.
Anais sovietiniais laikais, baigęs universitete pirmą kursą, su kurso draugais vasaros metu išvykau į etnografinę ekspediciją po Lietuvos kaimus. Prisimenu mano tema buvo „ Bitininkystė“, rinkau medžiagą apie senuosius bitininkystės ir bičiulystės papročius, o bičiulis pasirinko ne visai etnografinę temą apie (kaip buvo formuluojama) vokiečių žiaurumus Antrojo pasaulinio karo metais.
Tikrai dabar neturiu tikslo kažkokiu užmaskuotu būdu pateisinti hitlerininkų įvykdytų nusikaltimų, tačiau tame Lietuvos pašalyje, kur vyko ekspedicija, kažkodėl žmonės pasakodavo tą patį per tą patį, kad esą vokiečiai atvykę į kaimą visų pirma pasistatydavo tualetus, o esą, - neužmiršdavo klausinėjami žmonės pridurti, - po rusų dalinių svečiavimosi paprastai apdergti likdavo visi kaimo pašaliai, net trobose ant stalų pūpsodavo paliktos krūvelės.
Tačiau grįžkime į dabartį. Štai kiekvieną šeštadienį pradedu skaitydamas M..Laurinkaus straipsnį lrytas.lt. Išties labai mėgstu šį visados kompetentingai kalbantį autorių, taigi galiu būti nevalgęs, bet nepaskaitęs M.Laurinkaus straipsnio – negaliu! Daug įdomių ir pamokamų dalykų sužinojau ir praėjusį šeštadienį, pradėjęs kaip visados rytą su M.Laurinkaus rusija-dar-nebus.htm%20"="">rusija-dar-nebus.htm%20"" target="_blank">straipsniu lrytas.lt Dabar kai kuriuos publikacijoje minimus faktus norėčiau pakomentuoti plačiau. M.Laurinkus mini V.Putinui artimų žmonių, vadinamojo Izborsko klubo, kaip rašoma, vieno iš Rusijos naujosios ideologijos ruporų pernai išleistą tekstų rinkinį „Didžiojo proveržio strategija“. Kaip visiems tikriausiai suprantama, šio leidinio neturiu dabar po ranka, regis, ne taip paprasta būtų jį gauti tokiam paprastam žmogeliui kaip aš, taigi percituosiu kai kurias minėto tekstų rinkinio principines tezes iš M.Laurinkaus straipsnio, nebūtinai pelnydamas tokias pat išvadas.
Izborsko klubo išminčiai nusprendė, kad reikia pradėti totalinę visuomenės mobilizaciją, nes po penkerių septynerių metų prasidės globalus karas. Klausiu – ar nėra taip, kad vis tik tokiame aiškinime priežastis su pasekme sukeičiamos vietomis?
Kaip atrodo, karas čia traktuojama kaip likimo neišvengiamybė, nors, iš kitos pusės, labai akivaizdu, jog pasaulinis karas yra tų ponų svajonė, kurią norėtų priartinti savo kasdieniniu triūsu. Tačiau ne visos svajonės lengvai pildosi., o, iš kitos pusės, nepalyginamai daugiau žmonių svajoja apie taiką. O gal izborskietis yra panašus į tą horoskopų skaitytoją, kuris sužinojęs kaip šiandien seksis avinui ar skorpionui, tokią įvykių seką siekia įgyvendinti tiksliai ir papunkčiui, pavyzdžiui, jeigu buvo išpranašauta, kad patirs avariją, tai užsiveda mašiną ir raunasi į medį.
Kaip atrodo, karas čia, be visa ko kito, suprantamas kaip mobilizacinė priemonė kovoja su korupcija. Iš tiesų, dar F.Niezsche kadaise sakė, kad yra tik du visuomenės tipai, t. y. korupcinis ir karinis.
Tačiau F.Nietzsche žiauriai suklydo, tą rodo Vakarų demokratijų patirtis, manding, Rusijos pavyzdys taip pat neliudija F.Nietzsches teisingumo, nes V.Putino Rusijoje korupcija dera su nusiteikimu karui kaip niekados puikiai. Karas čia tampa korupcijos priemone.
Žinoma, Rusija turi teisę kurpti ir įgyvendinti bet kokius projektus, skelbti modernizacijos vajus ir pan. Gali verstis per galvą savo platybėse, mums dėl to galvos neskauda. Tačiau V.Putino kariauna privalo žinoti, kad jie neturi teisės kišti savo snapą ten, kur jų niekas nekviečia ir nelaukia. Jeigu dar kartą bandys užplūsti nepakviesti, bus pasitinkami kaip žmogėdros, kaip tie, kurių didžiausia svajonė yra aptriesti tavo, skaitytojau, stalą svetainėje.
Sakote, vis tik yra tokių, kurie laukia, svajoja apie rusų valdžios sugrįžimą? Ką gi, vienas mano jaunystės laikų pažįstamas tokius svajotojus yra palyginęs su moterimi, kurios didžiausia svajonė yra būti išprievartautai. Sako, tokių ligotų moterų taip pat pasitaiko.
