Iš tiesų, paskaitęs B.Tiškevič - Hasanovos rašinį jautresnių nervų vyriškis gali pamanyti, kad sulaukęs 50 metų anas įžengia į pavojingą išbandymų nešvankiomis pagundomis kelią, kai ramybė tave apleis ir prasidės didžiosios kančios, sprendžiant dilemą – kaip čia pakabinti, kažkaip suvilioti dvidešimtmetę.
Postmodernistinėje epochoje jau savaiminį įtarumą kelią baltaodis, heteroseksualios orientacijos vyriškis, vėl ir vėl abejojant dėl jo nuoširdaus įsipareigojimo laikytis visų korektiškumo kanono priesakų, o dabar tarsi išaiškėja, kad vyrui kaltės prideda dar ir amžius (ypač svarbi riba penkiasdešimt ir daugiau), darančiu tave labiau patyrusiu plėšrūnu, dar pavojingesniu padaru visuomenės ramybei ir padorumui.
Toks šlykštūnas neva visur tyko, yra nusitaikęs į jus vien dėl to, kad esate jauna panelė, trainiojasi aplink tas vietas, kur renkasi jauni žmonės ir t.t., ir pan. Tačiau ar iš tiesų, baltaodis vyras, peržengę penkiasdešimties metų ribą, tampa tokia ryški blogio manifestacija? Kol kas atsakysiu labai trumpai: jaunos damos, trandykite savo fantazijas, neįsisvajokite!
Būna, kad ir kare žūna. Tačiau iš tiesų jokiuose visuomenės suėjimuose, taip pat ir plačios giminės susibėgimuose nesu nei stebėjęs, nei matęs kažką panašaus į dėsnio pobūdžio tendenciją, kad vyresnio amžiaus vyrai trintųsi apie jaunikles. Nekalbu apie tai, kad tokį greitai visi pašieptų, tačiau negaliu liudyti net to, kad bent panašus poreikis čia būtų kažkada prasimušęs labiau pastebimu pavidalu, o po to neva liktų valios pastangomis užgniaužtas.
Kaip atrodo bent man, tolimą nuo tikrovės mitą netikėtai užkūrė autorė, žaisdama su savimi, o pasigavo jį tokios pat jaunos, dietų iškankintos moterys, kurios intoksikacijos perteklių, atsiradusį badaujant dėl klaidingai įsivaizduojamo grožio, nukreipė į dabar nusilipdytą juodą muliažą – praplikęs, pilvotas, penkiasdešimties metų dėdulė, kas be ko, mėgstantis skaniai užkąsti.
Jeigu tai padėtų sutelkti visą įniršį, atsiradusį dėl beprasmiško badavimo, tokio dėdulės manekeną būtų galima panaudoti psichoterapijos seansuose, bet, bijau, tai būtų pernelyg menkas užmokestis už tas kančias, investicijas, sugaištą laiką pertvarkant savo kūną dietų, varginančių mankštų ar plastinės chirurgijos pagalba.
Dar labiau bijau, kad toks pavyzdiniu būdu dekonstruotas kūnas gali nebedominti jau nieko išoriniame pasaulyje, tapdamas savipakankamu autoerotinių eksperimentų objektu.
Žinoma, tai jūsų reikalas, tačiau leiskite paprašyti, jaunosios damos, bent to, kad užkilusios intoksikacijos nuo badavimų priepuolio metu nevaikščiotumėte į viešuosius miesto plaukymo baseinus, nes išnuodysite visas žuvis. Kitas klausimas – ar plaukymo baseinuose žuvys veisiasi?
Prisipažinsiu, man labai dažnai jauna moteris, indokrinuota vartotojiškos visuomenė vertybių, yra labai neįdomus personažas, vengiu tokios draugijos, o jeigu papuoliau, paprastai kompanijose bandau persėsti, ieškodamas labiau brandžios moters draugijos, niekados dėl to neturėjęs progos nusivilti.
Kaip yra pasakyta jau seniai, moteris yra įdomi tik tada, kai ji yra jau viską patyrusi, kai savo ruožtu vyras - tada, kai jam dar viskas prie akis Dar pridurčiau: vyrui visados viskas lieka prieš akis, o brandžios moterys, Jūsų žodžiais tariant, tetulės yra tikrosios pasaulio gėlės, visados individualios ir nepakartojamos, nepanašios į fabrikinės gamybos gražuoles, kiekviena iš jų - simpatiška ir graži savaip.
Kartą esu pagalvojęs apie tai, kodėl taip dažnai užmirštu gražių moterų veidus, žiūrėk, sveikinasi, o neatpažįstu. Po to dingtelėjo į galvą, kad tai, ką vadiname gražia moterimi yra serijinės gamybos priemonių rinkinys, - gaila, bet moterys, siekdamos būti gražiomis fabrikuoja savo kūnus dažniausiai pagal tas pačias, tipines taisykles.
Savo ruožtu gyvenimo mėtyto džentelmeno neapgausi, jis jau gerai žino tai, kas yra serijinė gamyba, o kas - gamtos dovana, visomis spalvomis atsiskleidžianti kaip tik rudenėjant.
Didelė dovana, be visa ko kito, yra tai, ką abstrakčiai vadiname moters kūno apvalumais ir, neduokdie tokios nelaimės, kaip laidos „Menulio fazė“ vedėjui, kai gelbėtis iš bėdos reikia naudojantis jau guminiu muliažu.
O tai, kad kartais žmonės įsimyli vienas kitą, nepaisant ryškaus nugyventų metų skirtumo, yra didelė paslaptis, prieš kurią baugiai nuščiūvu, bet niekam to nepavydžiu.
