Iš tų kanalų pumpuojama propaganda ir demagogija. Mes, lietuviai, vaizduojami kaip ketinantys padaryti kažką blogo tokiai didžiulei valstybei kaip Rusija. Kiekvienas įvykis jų programose nuspalvinamas savomis spalvomis.
Žinau, kad vyresniosios kartos žmonės Rusijos televizijas žiūri iš įpročio arba nostalgijos. Jie žavisi didesniu lempučių skaičiumi studijoje arba brangesnėmis dekoracijomis.
„Rusų labai geras humoro jausmas“, – žavisi ir mano motina, kuri mena praėjusio amžiaus septintą dešimtmetį.
Aišku, turime puikių savo laidų. „Auksiniame balse“ (LRT televizijoje) nuolat atrandu talentingų ir įdomių žmonių. Jei ne televizija, nežinočiau daug popmuzikos pasaulio atstovų, su kuriais netenka susitikti rimtosios muzikos pasaulyje. Mes tiesiog prasilenktume.
„Auksinis balsas“, „Chorų karai“ (TV3), „Eurovizijos“ atranka (LRT televizija) – visi šie projektai praplėtė mano akiratį ir žinias populiariosios muzikos srityje. Atradau kone 40 naujų žmonių.
Televizijose pasigendu nuodugnesnių analitinių laidų. Tačiau per tuos 20 metų televizijos jau susiformavo žiūrovą.
TV kompanijos turi keistis, jeigu nori užsiauginti intelektualesnį, mąstantį žiūrovą – tokį, kuriam reikėtų ne šviesų ir fejerverkų, o pamąstymų ir minties.
Jei LRT televizija būtų visiškai finansuojama valstybės, atsirastų įdomesnių laidų. (Nuo ateinančių metų šiame kanale bus uždrausta komercinė reklama. – Red.).
Įdomių laidų nestinga ir dabar, tik apmaudu, kad seni geri Algimanto Puipos ar Arūno Žebriūno filmai rodomi pirmą valandą nakties. Ar taip bandoma žiūrovo ištvermė, ar tik užkišamas eteris?
Džiaugiuosi, kad LRT televizijoje yra „Istorijos detektyvai“, griaunantys mitus apie tokią Lietuvą, kokia aprašoma Adolfo Šapokos istorijoje – esą mes geriausi, didžiausi, stipriausi.
Manau, yra laidų, kurioms reikia atsinaujinti. Retsykiais atrodo išsisėmęs ir „Dviračio šou“ („Info TV“), tačiau apskritai jų kuriamos parodijos yra profesionalios ir šmaikščios.
Tokios televizijos įžymybės kaip Edita Mildažytė turi savo auditoriją. Jos misija padėti žmonėms niekada nebus suprasta neteisingai. Tačiau tai, ką daro ji, ir yra labiau misija, o ne televizijos laida.
Šiais laikais prie televizoriaus niekas neprisiriša. Niekas neturi tiek laisvo laiko, kad galėtų derintis prie laidų. Juk jas galima susirasti internete. Taip elgiuosi ir aš norėdamas pamatyti garsiausius pasaulio koncertus ar kūrinių ištraukas.
Televizijos niekas nepakeis per sporto renginius. Esu aistringas krepšinio ir futbolo mėgėjas. Pasaulio ar Europos čempionatų transliacijos – tai mano praleisti prie televizoriaus vakarai, per kuriuos kunkuliuoja pyktis ir liejasi emocijos.
Kartu su visais lietuviais džiaugiuosi pergalėmis ir liūdžiu dėl mūsų sportininkų nesėkmių. Manau, sporto transliacijos – taip pat savotiška misija. Krepšinis, tinklinis, futbolas, plaukimas su Rūta Meilutyte ar lengvoji atletika su Virgilijumi Alekna vienija tautą.
Tik visuomet reikia atsiminti, kad visur yra laimėtojų ir pralaimėtojų. Kaip ir televizijoje.
